Nauja knyga apie Lietuvos bitininkystę
Nuo 1993 metų, dirbantbitininkystės žurnalistinį darbą,o nuo 2000 metų leidžiant „Bitininko kalendorius“, susikaupė nemažai medžiagos apie senąją bitininkystės literatūrą,pradedant 1801 m. D. ZetegastoKaraliaučiujegotiškomis raidėmis išleista jo knygele ir baigiant XX a. pabaigos žinomais bitininkystės specialistais.Tai įdomus mūsų bitininkystės literatūrinis palikimas ne tik kalbiniu bei bitininkystės terminijos, bet ir praktinio bitininkavimo požiūriu. Visa tai buvo savotiška paskata parašyti šią knygelę, kurią pavadinau „Lietuvos bitininkystės istorijos apybraižos“. Rašant šias apybraižas mane domino ne tik senųjų bitininkų bitininkavimo būdas, bet ir knygelių autorių asmenybės, kurias bandžiau, kiek tai buvo įmanoma, vienokiu ar kitokiu būdu atskleisti.
Per dviejų šimtų metų laikotarpį formavosi mūsų bitininkavimo metodai, pradedant bitininkavimu drevėse bei kelminiuose aviliuose ir baigiant rėminiais aviliais. Senoji praktinė bitininkystė buvo apibendrinta XIX a. D. Zetegasto (1801), K. Nezabitauskio J. Kliuko knygelės vertime (1823) ir E. Radžiūno (1882) knygelėse. Ragainės mokytojas ir bitininkas E. Radžiūnas, bitininkystės žinių įgijęs Mažosios Lietuvos Karalienės Luizos mokytojų seminarijoje,remdamasis naujausiais XIX a. bitininkystės išradimais (rėmelių, medsukio, valcų vaško plokštelėms gaminti),pirmasis aprašė naują bitininkavimo metodąšiaudiniuose rėminiuose aviliuose. Neatsitiktinai jo knygelė buvo pavadinta „Naudingos biczių knygeles, visiems lietuvininkams pagal naujausius išmislijimus sustatytos“ (1882). Tai buvo naujos bitininkavimoepochossu rėminiais aviliaispradžia.
1890 m. knygnešys, bitininkas Feliksas Galminas išleistame „Kalendoriuje bitininkystės“ jau propagavo lenkiškus K. Levickio rėminius avilius, kurie buvo sudaryti iš dviejų skyrių: vasaros, į kurį bitės vasarą nešė medų, ir žiemos skyrių, kuriame bitės žiemojo. Tokiame avilyje jau buvo lengviau bites prižiūrėti, valdyti jų spietimą, reguliuoti motinėlės kiaušinėlių dėjimą, išsukti daugiau medaus ir atlikti kitus bičių priežiūros darbus.Rašytoja Šatrijos Ragana, 1896 m. baigusi Varšuvos vasaros bitininkystės kursus,jau buvo diplomuota bitininkė. 1899 m. „Tėvynės sargo“ priede atspausdintoje „Bicziųkningelėje“ ji jau mokėbitininkus bitininkauti varšuviniuose aviliuose, kurie buvo gerokai paprastesni ir patogesni negu K. Levickio aviliai.Ši knygelė buvo labai populiari ir susilaukė net penkių pakartotinių laidų.
Mažosios ir Didžiosios Lietuvos bitininkystėXIX a neatsiliko nuo Lenkijos ir Vokietijos bitininkystės. Dvi D. Zetegasto knygelės,parašytos dar XVIII a. pabaigoje vokiečių kalba,buvo labai populiarios Mažojoje Lietuvoje ir žinomos Vokietijoje.OE. Radžiūno knygelė buvoišversta į lenkų ir vokiečių kalbas.
Gydytojas Jonas Staugaitis, kuris XIX a. pabaigoje, studijuodamasVaršuvoje mediciną, kaip ir kiti to meto Kauno ir Vilniaus gubernijų bitininkai, taip pat lankė Varšuvos bitininkystės kursus,1892 m. „Varpe“ paskelbė straipsnį apie bitininkavimo metodus. Tai labai įdomus straipsnis, kuriame rašoma apie bitininkavimo metodų įvairovę, priklausomai nuo pasirinkto bitininkauti avilio.Jo atskleista bitininkavimo metodų įvairovė suteikia galimybę apibūdinti bitininkavimo metodo sąvoką. Šį terminą vartoja ir prof. J. Straigis savo knygelėje „Mūsų bitininkavimo metodai“ (1995), tačiaujis nepateikė bitininkavimo metodo ir jo sudedamųjų dalių apibrėžimo.
Domintis XIX a. bitininkavimo metodais, nesunku pastebėti, kad nuo bitininkavimo būdoir naudojamo avilio priklausė medaus išeiga. Pavyzdžiui, D. Zetegasas, pradėjo bitininkauti kelminiuose aviliuose, paskui perėjo prie šiaudinų avilių. Kartais laikydavoiki 100 bičių šeimų, palikdavo žiemai ir silpnas bičių šeimas, tačiau dažnai iš bičių neturėjo jokios naudos. Tuomet jis surado naują bitininkavimo metodą, kuris jam suteikė galimybę iš bičių gauti pelną. Bites ruošdavo žiemai apieMykolą (rugsėjo 29 d.).Silpnus spiečius ir senesnes negu dviejų metų bičių šeimas numarindavo siera, o jų medų paimdavo savo reikmėms. Tokiu būdu iš vienos bičių šeimos, kuriper dvejus metus sukaupdavo nemažaimedaus, jisgalėjo paimti net iki dviejų pūdų medaus, t. y. apie 56 kg iš bičių šeimos. Palyginti su mūsų bitininkų mėgėjų sukamu medumi,tai visai neblogai. Žiemai palikdavo apie 30 stipriausių bičių šeimų.Nei žiemai, nei pavasarį bičių šeimų nereikėjo maitinti. Stiprios bičių šeimos, paliktos žiemai ant natūralaus medaus, gerai žiemojo ir pavasarį būdamos stiprios gerai išnaudodavo vasaros medunešį.
E. Radžiūno išsukamo medaus vidurkis, bitininkaujant šiaudiniuose rėminiuose aviliuose, kaip jis nurodo, siekė iki 22,5 kg iš bičių šeimos. Rašytoja Šatrijos Ragana, XX a. pradžioje pradėjusi bitininkauti Dadano tipo aviliuose, gerais metais iš Dadano avilioišsukdavo iki72 kg medaus. Ne visuomet tokį medaus derlių išsuka ir mūsų laikų bitininkai mėgėjai, bitininkaudami stacionariai. Kaip rašo prof. J. Straigis,bitininkaudamas stacionariai, per 20 metų jo didžiausia medaus produkcija iš vienos bičių šeimos buvo 73 kg prekinio medaus.
Taigi, jau bitininkaujant šiaudiniuose, o paskui rėminiuoseaviliuose, tobulėjo bitininkavimo metodai,kaupėsi bitininkų patirtis, kuri atsispindėjo tuometinėjebitininkystės literatūroje. Susiformavo supratimas, kad bites reikia mokėti valdyti, neleisti joms spiesti, bičių šeimas dauginti dirbtiniu būdu, auginti motinėles.Norint surinkti daugiau medaus, per vasarąmedų reikia suktikelis kartus, o geriausia – kai tik bitės jį užakiuoja. Šią senosios bitininkystės patirtį, remdamasis naujausia literatūra, apibendrino prof. J. Kriščiūnas, rašydamas savo „Bitininkystės“ vadovėlį (1933). Tai nesunku atsekti, stebint bitininkystės terminijos ir bitininkavimo metodų evoliuciją (bičių valdymas, šeimų dauginimas, darbas su spiečiais ir kt.). Pavyzdžiui, kai kuriuos bičių užmigdymo būdus, apie kuriuossavo„Bitininkystėje“ (1961, 326 p.) rašo J. Kriščiūnas, jau randame D. Zetegasto ir K. Nezabitauskio knygelėse. Be to, J. Kriščiūnas vartojo tokius terminus, kaipbičių duona arba žiedų dulkės, kiaušelis, magazinas, bičių maras (amerikinis puvinys), pjaulai (sutrūnijusio medžio gabaliukai)ir kt.,kurie buvo vartojamiD. Zetegasto, K. Nezabitauskio, E. Radžiūno ir kitų to meto autorių knygelėse.
Senoji bitininkystės literatūra įdomi ne tik savo turiniu, bet ir savo raiškos formomis, stiliumi, savoterminija.D. Zetegasto knygelė žavi mus K. Donelaičio laikų kalba. Simonas Daukantas, jo žodžiais tariant,šiąD. Zetegasto knygelę „išvertė“ į žemaitišką souką (kalbą). Vėlesnėse XX a. pradžios knygelėse skambair suvalkietiški akcentai (bitukė, lakutė, dūdutė (motinos lopšelis), liepinukė ir kt.).Visąšį senosios lietuvių kalbos grožį aš stengiausi atskleistisavo knygelėje„Lietuvos bitininkystės istorijos apybraižos“,cituodamas senuosius bitininkystės raštus. Pažintis su senąja bitininkystės literatūra padedamums geriau suvokti mūsų laikų bitininkystės pasiekimus ir bitininkavimo būdą. Reikia pripažinti, kad, bitininkaujantšiaudiniuose aviliuose ir norint gauti pelną, reikėjo daug daugiai pastangų ir sugebėjimo, negu dabar, bitininkaujant Dadano tipo arba daugiaaukščiuose aviliuose.
Tikiuosi, kad ši mano knygelė,kurioje aptariami senųjų bitininkų patirtis ir jų bitininkavimo metodai,gali būti įdomi ne tikbitininkams profesionalams, bet ir besimokantiems bitininkauti bitininkams, kurie norisusipažinti su bitininkavimo paslaptimis ir išmokti bitininkauti. Praeities bitininkystė ir jos literatūra – tai juk lietuviškos etnokultūros paminklas, su kuriuo pravartu susipažinti kiekvienam išprususiam ir kultūringam bičiuliui.
Doc. dr. Vyt. Salinka
Pastaba.Knygelę galima įsigyti, paskambinustel. 8-699-34287 arba užsisakiusel. paštu: aknilas@gmail.comKnygelės kaina su pašto išlaidomis 10,5 euro.Susitarus, pinigus pervesti į SEB banko sąskaitą LT 377044060002967632, V. Salinkos leidyklai „Salixalba“, įm. kodas 135784890. Savo adresą galima pateikti el. paštu. Gavę pavedimą, knygelę tuoj pat išsiųsime.
Leidyklos „Salixalba“ direktorius