XVIII amžiaus pabaigos verslinis D. Zetegasto bitynas
D. ZetegastasXVIII a. pabaigoje apie bitininkystęvokiečių kalba buvoišleidęs net dvi knygeles – 1795 ir 1798 metais. Jose patalpintos 6 graviūros.Vienoje iš graviūrų buvo pavaizduotasD. Zetegasto bitynas. Ši graviūra buvo patalpinta ir jo„Naudingose bičių knygelėse“,kuriosgotiškomis raidėmislietuvių kalba buvo išspausdintos 1801 m. KaraliaučiujeVienoje vokiečių kalba išleistoje D. Zetegasto knygelėje pasisekė rasti jo bityno aprašymą. D. Zetegastasrašo: „Pirmoje graviūroje, patalpintoje prieš titulinį lapą, su dideliu panašumu pavaizduotas mano bitynas Priekulėje“ („mitvielÄhnlichkeitmeinenBienengartenzuPrökuls“). Toliau jis apibūdina bityną ir rašo, kadprieš tuščią sodoplotą buvo įrengtos6-šios bičių pavėsinės (6 Bienen-Hütten). Trys pavėsinės nukreiptos į pietus ir trys – į rytus.Kiekvienoje pavėsinėjebuvo trys skyriai. Kiekviename skyriujetilpo po du šiaudinius avilius. Jie žiemai buvo užvožiami dviem durelėmis (2 Klappen) Taigi iš viso bityne buvo 36 šiaudiniai aviliai.Pavėsinių viršussupintas iš karklų, kurie iš vidaus pusės buvo užlipdyti kalkėmis ir užpildyti pelais (kalkių ir pelųvengiapelės – V. S.).Karklų pynės pridengė vieną avilių pusę, kita avilių pusė buvo atvira ir nukreipta į laisvą sodo plotą. Pavėsinių skyrių apačia buvo sukalta iš lentų.Jos bitėms pasitarnavo kaip lakos.Taigi visa pavėsinė su šiaudiniais aviliais iš priekiobuvo uždengiama langeliais, ir bitės iki pavasario buvo gerai apsaugotos nuo vėjo ir galėjo ramiai žiemoti. Kaip matyti iš graviūros (žr. pav.), nuo vakarų ir šiaurės vėjų pavėsines saugojo aukštų medžių užuovėja. Bitynas aptvertas tvora. Prie vartų bityną saugo šuo. Bityno teritorija suskirstyta į plotelius, tarp jų padaryti takai.Ploteliuose auga keli neaukšti medžiai irmedingi krūmai. Plotelių pakraščiuose pastatytos dvi medinės dėžės, panašios į avilius su dviem lakomis. Toli už šio bityno. horizonte matosi ištisa pavėsinių eilė – tai, matyt, pavėsinės spiečiams gaudyti ir talpinti. Tai buvo vasarosbityno spiečių skyrius.
Toks pavėsinių išdėstymas į žiemos ir vasaros skyrius padeda suprasti D. Zetegasto bitininkavimo metodą, kurį jis aprašo savo „Naudingose bičių knygelėse“ (1801).
Tuo metu, bitininkaujant šiaudiniuose aviliuose, buvo praktikuojamas spietiminis bitininkavimo metodas, t. y. bičių šeimos buvo dauginamos spiečiais.Šį bitininkavimo būdą D. Zetegastas papildė vienu savo „atradimu“.Nuo senų laikų buvo praktikuojamas įprastas bitkopis„apie Baltramiejų“, t. y. apie rugpjūčio 24 d.D. Zetegastas pasiūlė medų kopti ne rugpjūčio mėn., o rudenį, „per Mykolines“ (rugsėjo 29 d.). irjį imti tik iš silpnesnių bičių šeimų, jas numarinant siera. o žiemai palikti tik stiprias bičių šeimas „nuo dviejų ir trijų metų“ su visu per vasarą jų surinktu medumi.Tokios stiprios bičių šeimos gerai žiemojo ir pavasarį jų nereikėjo papildomai maitinti medumi ar cukraus sirupu. Iš tokių šeimų kitais metais buvo daugiau naudos negu iš didesnio kiekio, bet silpnų bičių šeimų. D. Zetegastas rašo, kad dešimt metų jis stengėsi laikyti kuo daugiau bičių šeimų, žiemai palikdamas ir silpnas bičių šeimas. „Vieną met jau konešimtą avilių turėjau“, – pastebi jis. Tačiau iš žiemai paliktų silpnų bičių šeimų jis turėjo vien tik nuostolį. Pavasarį joms sumaitindavo praėjusiais metais surinktą medų, o kartais turėdavo net „brangų cukurų pirkti“.
Taigi D.Zetegatas, numarindamas silpnesnius spiečius ir senesnes negu 2–3 metų bičių šeimas bei šeimas, kurios leido daug spiečių arba visai neleido, ir visą jų medų paimdamas savo reikmėms, iš savo bityno gaudavo pastovų pelną. Jis rašo: „Ką tokios bites čia per du metus sunešiojo, tai vislab vienu kart atimkit. Iš vieno tokio avilio kartais du ir tris pundus medaus gali gaut“ (88 p.).
„Pundas“ – tai senasis prūsų svorio matas (pūdas), kurį sudarė 40 svarų. Jeigu imsime prūsišką svarą, kuris buvo lygus 467,711 g, tai D. Zetegasto minimas „pundas“ būtų lygus 18,7 kg. Taigi iš dviejų metų bičių šeimos, iš kurios du metus nebuvo imtas medus, buvo galima iškopti nuo 37,4 iki 56,1 kg medaus. Palyginti su mūsų bitininkų mėgėjųvasarą išsukamu medaus vidurkiu, tai visai neblogai.
Padaręs šį atradimą, D. Zetegastas žiemai palikdavo ne daugiau, kaip 36 bičių šeimų, iš kurių kitais metais sulaukdavo spiečių.Taimes matome ir D. Zetegasto bityno graviūroje.Joje pavaizduotas bitynas, kuriame žiemai galima buvo palikti36 stiprias bičių šeima. Vasaros metu D. Zetegastas savo bityną padidindavospiečiais iki 70–80 bičių šeimų. Spiečiams gaudyti ir laikyti turėjo būti irvasaros bitynas. Kadangi dalis bičių buvo numarinama,žiemai jis likdavo tuščias.
Mūsų terminais kalbant, tai buvo tipiškas verslinis bitynas, kuriame, bitininkaujant su šiaudiniais aviliais, galima buvo surinkti apie 1,5 tonos medaus (37,4x 40=1496 kg).Taigi D. Zetegastą galima laikyti XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos verslinės bitininkystės pradininku.Medų jis, matyt, realizuodavo Klaipėdoje arba Karaliaučiuje. Savaime suprantama, kad tokiame bityne, kuriame vasaros metu reikėjo gaudyti spiečius ir prižiūrėti bites, o rudenį varvinti medų, sakysim, iš 40 bičių šeimų, vienas žmogus darbuotis neįstengtų. Juk tada dar nebuvo nei medsukio, nei rėmelių, nei valcų vaško plokštelėms gaminti. Visus darbus reikėjo atlikti su primityvia įranga.Bityno darbuoseD. Zetegastui, matyt, talkino jo keturi sūnus ir žmona. Reikia manyti, kadD. Zetegastas, įrengdamas tokį bityną, be samdomų darbininkų taip pat neapsėjo.
Toks įrengtas D. Zetegasto bitynas padeda įminti dar vieną jo gyvenimo paslaptį – kodėl jis netapo pastoriumi, visą gyvenimą liko precentoriumi (tikybos mokytoju mokykloje ir pastoriaus pagalbininku bažnyčioje), nors,kaip pastebi K. Rhesa, galėjo gauti garbingesnę pastoriaus vietą. Tais laikais bažnyčios precentorius buvo skiriamas pastoriumi tik tada, kai atsirasdavo parapijojelaisva pastoriaus vietą, kitaip tariant, kai numirdavo parapijos pastorius. Taigi perkelti tokį bityną į kitą vietą to laiko sąlygomis buvo pernelyg sudėtinga, todėl D. Zetegastas bevelijo visą gyvenimą likti ištikimas Priekulei, savo bitynui ir „mieliems susiedams“, kuriems jis skyrė savo „Naudingas bičių knygeles“.
Literatūra:CarlRhes. MichaelKurellaundDanielGottliebSettegast. Zweiostpreußische Pioniere derBienenzucht, Leipzig, 1942; Vyt. Salinka. Lietuvos bitininkystės istorijos apybraižos, Kaunas, 2019.
Vyt. Salinka