Tolesnis gyvenimas skirtas bitėms – A.Rutkauskas

Paskelbė

Daugeliui gerai pažįstamas bičiulius Alfonsas Rutkauskas gimė ir augo Kėdainių rajono Rudžių kaime, netoli Lančiūnavos, tarybinio ūkio darbininkų šeimoje, su bitėmis Alfonsas susipažino jau nuo pat vaikystės. Tėvai savo ūkyje laikė kelias bičių šeimas, todėl dar vaikui būnant teko talkininkauti tėveliui bičių priežiūros darbuose. Tuomet per daug bitėmis Alfonsas nesižavėjo, o tiesiog talkininkavo kaip ir kituose namų ūkio darbuose. Tolesnis gyvenimas pratekėjo daugeliui įprasta vaga – po vidurinės mokyklos baigimo studijos tuometiniame Kauno politechnikos institute, įsigyjant maisto pramonės inžinieriaus-technologo specialybę, darbas maisto pramonės įmonėse, šeima, užauginti ir į gyvenimą išleisti vaikai. Mintys sugrįžti prie bičių galvoje pradėjo kirbėti maždaug prieš trylika metų, sumažėjus rūpesčių kasdieniame gyvenime, nes ir buitimi jau buvo pasirūpinta, o ir vaikai užaugo ir išvyko mokytis. O dar tam akstiną davė ir buvęs bendradarbis tuometinėje Panevėžio spirito gamykloje, bitininkas Jonas Šatas. Jo pasakojimai apie bites, jų priežiūrą vertė Alfonsą mintimis sugrįžti į vaikystę, o tai turbūt kiekvienam nuostabiausias gyvenimo laikotarpis. Pirmiausia ilgais žiemos vakarais skaityta literatūra, po to, pritariant ir žmonai Zitai, gamtos apsaugos specialistei, dėl bičių buvo priimtas ir turtinis sprendimas – parduotas kolektyvinis sodas ir įsigyta sodyba Girėnų kaime, šalia Subačiaus – Kupiškio rajono miestelio. Pirmąsias dvi šeimas įsigijo iš to paties bičiulio Jono Šato, o šiandien bityną sudaro keturiasdešimt keturios šeimos. Daugiau tikrai nepajėgčiau prižiūrėti, nes pirmiausia darbas valstybinėje mokesčių inspekcijoje, į kurią Alfonsas perėjo užsidarius spirito, jau pervadintai „Sema“, gamyklai.

Įdomus ir Alfonso kelias į Panevėžio bitininkų draugijos pirmininko pareigas, kurias jis užėmė net nepabuvęs draugijos nariu, o į rinkiminį susirinkimą prieš dešimt metų, liepos pabaigoje, buvo atvežtas tiesiog iš savo bityno. Dalykas tame, kad draugijos reikalai tuo metu buvo tikrai prasti, nes tebuvo keliolika narių, o svarbiausia problema tapo prekybinės skolos. Visa tai jau praeitis, o dabar ši draugija viena geriausių šalyje. Norint papasakoti apie jos veiklą, reikia atskiro straipsnio. Paminėsiu tik tai, kad šiame atgimime ar „prisikėlime iš pelenų“ didžiausias indėlis ir buvo naujai išrinkto pirmininko. Kad šios pareigos patikėtos būtent Alfonsui Rutkauskui – tai yra gilios įžvalgos rezultatas vėlgi to paties bičiulio Jono Šato, sulaukusio šiemet jau 90 metų ir tebedalyvaujančio draugijos veikloje. Alfonso profesinė patirtis valstybiniame darbe naudinga ir Lietuvos bitininkų sąjungai – jau aštunti metai jis vadovauja revizijos komisijai.

Geri darbai visuomet turi grąžą – be jokios agitacijos saulėtą gegužės pabaigą į pirmininko sodybą – bityną su gėlėmis ir midumi sugužėjo draugijos aktyvas. Šiame bičiulių pobūvyje teko dalyvauti ir straipsnio autoriui, todėl paprašiau panevėžiečių apibūdinti savo draugijos pirmininką. Štai ką mano bičiuliai:

Dainius Neniškis. Pagrindinis draugijos variklis arba tiesiog jos siela.

Vaidas Arbačiauskas. Jeigu ne pirmininkas, draugija šiuo metu nebūtų tokia stipri ir organizuota.

Aleksandras Kavaliauskas. Tai vienijantis žmogus, turintis savyje kažkokią jungties savybę, sėkmingai geba bendrauti su valstybinėmis institucijomis.

Albertas Janionis. Didžiulis indėlis, suburiant kolektyvą, organizuojant renginius ir išvykas. Tiesiog šiuo metu nepakeičiamas žmogus, nors suprantu, kiek dėl to aukojama laiko.

Vladas Trybė. Juk bitininko darbas individualus, o čia tokioje stiprioje organizacijoje pasijunti tikru kolektyvo nariu, dalyvaudamas taip plačioje jos veikloje, ir puikiai suprantu, kieno tai pagrindinis nuopelnas.

Jonas Kaušius. Nuoširdus ir labai geras žmogus, linkęs kiek įmanoma visiems padėti ir ne tik bitininkystėje.

Algis Petrulaitis. Prieš septynerius metus draugijos šventėse tebūdavau tik muzikantas, o dabar dar ir bitininkas ir meilę bitėms pažadino būtent pirmininkas. O draugiškumo pas jį tiek daug, kad rodos sau tiek ir neskiria, kiek kitiems.

Ksavera Grimašauskienė. Turi daug gerų savybių – kruopštumą, darbštumą, gebėjimą priimti daug nedvejodamas teisingus sprendimus ir pačiam juos įgyvendinti iki galo. Tiesiog geras vadovas, kuriam neprireikia net ir kategoriškumo, o tai reiškia, kad net ir pradedantysis bitininkas jaučiasi tikru draugijos nariu.

Gražina Balžekienė. Vadovaujama tokiu principu, kad nėra jokio išskirtinumo tarp draugijos narių, visuomet patars ir klausimais, susijusiais su mokesčių mokėjimu, ir apskritai tokių žmonių retai būna, kai dirbant iš idėjos tiek daug padaroma kitų labui.

Sigita Zlatkienė, draugijos finansininkė. Visada laiku praneš, suburs, pasistengs, kad būtų viskas gerai, tiesiog žmogus, idealiai vykdantis pirmininko pareigas ir niekada nėra tuo darbu skundęsis.

Tokie, bičiuli Alfonsai, išsakyti bendraminčių žodžiai tebūnie atpildas už darbą kitų labui, o baigiant belieka palinkėti, kad visiškai išsipildytų ir paties ištarti žodžiai – kai tik sulauksiu valdiškos pensijos, tolesnį gyvenimą paskirsiu bitėms.

Sigitas Uselis

,,Lietuvos bitininkas“2012 m.Nr. 70

Bičiulis Alfonsas Rutkauskas savo bityne.

Panevėžio bitininkai svečiuose pas A. Rutkauską

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Palikti Komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *