Nuskambėjo, nuvilnijo Lietuvos bitininkų šventė įvykusi rug[jūčio 2-3 d. Vilkaviškio rajone prie Paežerių dvaro ir ežero.
Jau 47- oji, ši šventė džiugina ir byloja, kad sugebame tęsti ir puoselėti savo tradicijas, nežiūrint, kokie sunkumai ir kliūtys pasitaikytų kelyje.
Kuo ypatinga ši šventė? Ypatingo išskirtinumo nesurastume, viskuo ji buvo turtinga ir turininga, kaip ankstesnės, vykusios kituose regionuose. Tie kas norėtų kritikuoti, tegul pabando patys būti šventės rengėjais.
Susirinko visos šalies bitininkų atstovai, dalyvavo Latvijos ir Estijos bičiuliai, buvo daug paskaitų, verslo ekspozicijų, žaismingų konkursų ir smagaus bendravimo…
Skyrėsi šventė nuo kitų etniniais bruožais ; kuriuos įtakoja, sakykim, ir geografija. Jei Zarasų, Žagarės apylinkių upės ir upeliai teka – į Dauguvą, tai Sūduvos – į Nemuną. Todėl šiek tiek skiriasi etnografiniai, mentaliteto, gyvenimo supratimo dalykai. …Apie sūduvius ne mažiau nei apie žemaičius sukurta anekdotų apie jų darbštumą, pasišaipoma apie jų užsispyrimą ir tariamą šykštumą…
Šiemet bitininkams – sunkesni metai. Surinkta mažiau bityno gėrybių, medaus pardavimai – menki. Tačiau šią šventę rengiant su mažesniu biudžetu atsirado žymiai daugiau rėmėjų – ne tik komercinių firmų bet ir asmeninės paramos iš bitininkų. Tai rodo mūsų bičiulių geranoriškumą ir supratimą, kad reikia kiekvienam kažkuo prisidėti .
Bitininkams žygiuojant drauge su plazdančiomis draugijų vėliavomis, ar šnekučiuojantis užstalėje su midaus taure gimsta naujų idėjų. Tai padeda susitelkti sprendžiant ūkinius klausimus ir atsiranda kooperacijos užuomazgų, perkant susidėjus kokį daiktą internetu iš visa gaminančios Kinijos, ar parduodant medų.
…taip buvo ir šioje šventėje prie nuostabaus Paežerių dvaro rūmų.