Nupjauti šaligatvių pakraščiai ir išsaugotos miesto pievos-gražus kompromisas, harmonijos siekis.

Apipjautas šaligatvio kelkraštis-rodo miesto tvarkingumą. Valentino Juraičio nuotr.

Aš pritariu ir visiškai palaikau  dabartinės Vilniaus miesto savivaldybės  sumanymą ir idėją  nepjauti visą žolę, o tik pakraščius ties šaligatviais. Per televizijos ekraną man džiugu buvo matyti , kai savivaldybės  administracijos direktoriaus  pavaduotoja , dainininkė ir buvusi seimo narė Donalda Meiželytė, aistringai  gynė  šią idėją. Argumentuotai išdėstė  ir mero R. Šimašiaus gerbūvio tvarkymo nuostatas.

Laidoje buvo pasakyta ir kitų nuomonių. Diskusijoje  dalyvavę s  buvęs  ilgametis miesto meras ir daugelio   progresyvių idėjų mieste įgyvendintojas  A. Zuokas , deja, matyt  tik dėl to kad oponuotų , teigė, kad visą žolę  reikia nupjauti, dėl tvarkingumo, dėl erkių…

Bet ar pagalvojame apie gamtos pusiausvyrą.  Negalima nuskusti žolės mieste  tarsi barzdaskučiai  stropiai skuta barzdą.

Eugenijaus Kavaliausko nuotr.

O kur gyvens mažieji mūsų draugai: bitės, vabzdžiai, iš kur maitinsis paukščiai:  žvirbliai, kielės  ir šarkos, jei žolė  nesubrandins sėklų?

Kai prieš pora metų važiuodami per piestą per miestą matėme, kaip be perstojo  burzgė pjovimo mašinėlės, ir traktoriukai. Ir visur net nepatogiose nuokalnėse pjovė žolę. Tarsi šizofrenijos priepuolio apimti skuto žolę.

Tai, kad tokia miesto gerbūvio tvarkymo politika vykdoma pagalvojau,gali būti, kad  čia ranką prikišo   žoliapjovių,   tepalo pardavėjai: ,,Hugskvarna”,  ,,Still”, ,, Solo”  ir kitų  sodo įrankių gamintojai  lobistai… Jiems naudinga, kad kuo daugiau įrangos  būtų naudojama ir parduodama.

Vabzdžiai, bitės,  paukštukai. Dabar  TV ekrane  vėl matau bandymus sukritikuoti gražias  žaliųjų augalų vešėjimą .  Esą žolė trukdo   vairuotojų matomumui ir dėl to įvyksta avarijos. Nepakankamai  kovojame su erkių plitimu.

Su erkėmis reikia kovoti skiepijantis. Erkę galima sutikti einant ir asfaltu.

Erkės kūno kokstrukcija parodo, koks  šarvuotas ir tobulas mechanismas yra erkė, jei nori ją nutrėkšti, prireikia  šimteriopų pastangų negu yra jos  dydis ir svoris. Tai irgi mažųjų pasaulio kūrinys.

Vilnius yra žalias miestas. Tiek daug čia pasodinta liepų, akacijų gausiai skiriančių nektarą. Tačiau mieste mažai bičių, mažai ir paukščių.Miesto  bitininkavimas sostinėje  dar sunkiai skinasi kelią, nors čia gausios medunešio ganyklos, kotedžai tolydžio okupuoja   vis didesnius priemiesčio hektarus.

Pasaulyje bičių populiacija nyksta. Mokslininkai sako: jei neturėsime – bičių pasaulis neišgyvens.

Nes bitės yra  augalų apdulkintojos, derliaus  garantas. Amerikiečiams  bitininkams už laukų apdulkinimą  sumokama daugiau negu už surinktą medų, Pas mus atvirkščiai: bitininkas turi  sumokėti  žemės savininkui, kad įsileistų į medinguosius laukus, ir padidintų jam derlių, pripildytų jam kišenę už bičių darbą …

Paradoksų pas mus  – pakankamai.

Valentinas Juraitis

Žiedadulkės ir nedus. Valentino Juraičio nuotr.

Smėlinė amofila – Ammophila sabulosa. Eugenijaus Kavaliausko nuotr.