Mįslė. Galva džiūsta, kojos pūsta,šonas šyla, šonas šąla. Kas?

Tokie bičių namo ,,pamatai” laiko dešimtmečius…

Nereikia  daug ir spėlioti – tai namas.  Bičių namas   yra toks pat. Ir  daugeliui bitininkų   iškyla  klausimas  ir rūpestis, kaip  pasiekti, kad  avilio kojos ilgai laikytų ir nesupūtų.

Vieni  naudoja    įvairius medinius padėklus,kuriuos už kažkokią paslaugą, ar pinigą gauna iš  prekybos sandėlių, bazių ,spaustuvių. Bet dabar ir  padėklai sandėliuose branginami… Už dyką negausi.

Tačiau  ir tie padėklai  metus kitus gulėdami ant drėgnos žemės  supūva, ir reikia ieškoti naujų.

Kiti dar blogiau,  avilius  laiko ant senų   nenaudojamų automobilio padangų. Tai ir negražu, neekologiška, na, ir vargo  nemažai .

Tampytis su   naftos produktu, smirdančia  guma.

Savo bityne jau daugelį metų  naudoju  paties susikaltus avilių   stovus. Sukalu  juos iš  ūkyje besimėtančių  medienos atliekų –  storesnių lentų, tašelių. Iš pradžių  juos impregnuoju   atidirbusiu automobilių tepalu. O paskui, kai tepalas susigeria,   stovus  dar nudažau   ištirpintu smalos ir tepalo karštu tirpalu.

Stovą užtenka pritvirtinti prie dviejų plytų

To dar neužteka.  Paruošiu vietą , kur stovės avilys: padedu keturias  plytas , lygmačiu/,,wasservoge“   nustatau  horizontalų lygmenį su nedideliu palinkimu į lakos pusę,  ir   medinį smaluotą stovą   kapmuočiais   prigręžiu  prie plytos ir  kojų, kad laikytųsi  tvirtai ir  vėjas  nenupūtų.

Aviliai  stovi tvirtai ir patikimai. Džiaugiuosi, kad net prieš gerą dešimtmetį  pagamintų stovų kojos nesupuvo.

Stacionariam bitynui – tai puiki išeitis. Iš pradžių darbo daugiau, vėliau ilgą laiką esi ramus.Vežiojamiems – kiek kitaip…

Valentinas Juraitis

bitininkas