Šiuo metu šalyje suskaičiuojama per 10-12 tūkst. ( skaičius svyruoja – nelygu, kaip pakelsi statistikos girnas) bičių prižiūrėtojų. Tie bitynai vienas į kitą nepanašūs. Keletas stambiausių ūkių turi po tūkstantį ir daugiau šeimų, juos galime suskaičiuoti ant pirštų.
O didžioji mūsų bitininkų dauguma prižiūri nuo penkių iki dešimties– penkiasdešimties bičių šeimų. Taigi galima pasakyti, kad mūsų šalies bitininkystės sektoriuje vyrauja mėgėjiška veikla.
Nors ir dedama nemažai pastangų, nuolat mūsų šalies valstybinės institucijos, panaudodamos biudžeto, ir ES lėšas, suteikia paramą bitininkams ( per 1 mln. eur. kasmet ), vykdomos mokymo programos, tačiau efektyviai ir planingai įdiegti naujausius mokslo pasiekimus sunkiai pavyksta. Tai pirmieji įgyvendina stambiausi mūsų bitynai.
O kiti? Ką jau bekalbėti. Jei pažymėsime ir tą faktą, kad mokymo įstaigose Lietuvoje jau neberuošiami bitininkystės specialistai.
Kada paskutinis absolventas gavo bitininko diplomą?
Paklauskime bičiulių, pažįstamų kaimynų ir jie atsakys. Bitininkystės diplomą proftechninėje mokykloje, technikume, ŽŪ akademijoje gavo prieš 20 metų. Kai kurie iš šių diplomantų dabar yra žinomi bitininkai, sėkmingai tvarko ir veda savo ūkius. O kokias sistemines žinias gauna šiandienos pradedantys bitininkai?
Ar įmanoma vidutinio bityno savininkui, neturinčiam sisteminių žinių, pasitelkti mokslo pagrindus ir tvarkyti savo bičių ūkį?
Klausimas sudėtingas?
Pirmiausia reikia žinoti, ko sieki. Kokios rekomendacijos ir kokia koncepsija yra teisinga?
Dar vienas dalykas yra labai svarbu žinoti , ir kuo galima tiksliai, kas dedasi avilyje, kokia padėtis bityne, kai bitynas toli nuo tavo namų. Ne be reikalo pažangiuose bitynuose sparčiai diegiamos monitoringo, bičių stebėsenos sistemos.
Šių sistemų ir modernizavimo tikslas yra žinoti ir sugebėti valdyti bičių šeimą, tinkamai panaudoti biologinį jos potencialą visais jos gyvenimo periodais atsižvelgiant į gamtines klimatines vietovės sąlygas.
O šitai pasiekti dirbant su tradiciniais Dadano aviliais yra sunku, nes jie tam nepritaikyti. Gal todėl nustembame, kad mūsų bitynuose surenkama nevienodai medaus.
Patyręs bitininkas iš akies, apytiksliai gali pasakyti : kas, kaip ir kodėl? Bet negali tiksliai atsakyti, kiek jo šeimoje perų ir bičių. Todėl šeimoje kažko trūksta, o kažko per daug.
Pavasarį paprastai trūksta skraidančių bičių, skrendančių į darbą per gegužės medunešį. Ir mažai dirbančių avilio viduje, prižiūrinčių perus. Ir tada imame šeimą stiprinti įvairiais papildais, priedais.
Ne visada pritarčiau populiariam obalsiui : ,,geriausia išeitis – stipri šeima. O jei bičių priaugo pe rdaug, galima susikurti šeimelę“.
Patyrę bitininkai sako, kad atliekamų , atsarginių bičių nebūna, verčiau jų nereikia priauginti. Geriau jų tegul būna mažiau, bet išauga stipresnės, gyvybingesnės. O šeimelės medunešio nepagausins, nes jų struktūra nepritaikyta ateinančiam medunešiui.
Prasideda medunešis, bičių daug, motina toliau deda kiaušinėlius, jos darbą apriboti sunku.Vieni bitininkai tai daro apribodami, susiaurindami perų dėjimo erdvę, motiną uždarydami į izoliatorių…
Medunešis baigėsi, bičių daug, o medaus mažai. Štai kodėl nustembame, kai bityne pamatome didelio spartaus darbo regimybę, o koriuose rezultatai – kuklūs. Dar labiau nustembame besidžiaugdami – šeima stipri, keliaus žiemoti. Bet tenka nusivilti , kai pavasarį pamatome lizde maisto nedaug belikę, o avilio dugne daugybė mirusių bičių.
Bitininkavimo kasdienybėje, vienas svarbiausių dalykų siekti , kad šeimos būtų vienodo stiprumo. Ir tai pasiekti būtina, bent jau mano bityne tai yra planuojama siekiamybė.
Tam reikia ir patirties, ir pastangų , ir svarbiausia – žinių.
Keletą metų bandau susikurti racionalią bičių laikymo sistemą, kuria rekomenduoja mokslininkai, bičių ūkio vystymo strategai.
X Ganyklos regione. Būtina ištirti ir išsiaiškinti kokiu grafiku, ir iš kur bitės rinks medų.Pačiam bitininkui auginti, sodinti medunešius augalus. Tai keblus klausimas, jei pats nesėji ir nepjauni , neturi žemės plotų. Intensyvėjant bitininkystei, medunešio plotai neretai būna jau užimti kitų bitininkų
X Reikia apskaičiuoti, kiek skraidančių darbininkių ir avilio viduje tvarkančių, ir kiek perų turi kiekviena šeima siekiant našiai išnaudoti kiekvieną medunešį.
X Išsiaiškinti motinos dėslumą, kada ir kiek motina gali dėti kiaušinėlių, kad šeima turėtų turėti reikalingą ir bičių,ir perų kiekį.
X Žinant motinų galimybes, reikia patikrinti, ar tikrai jos gali ir pajėgs įgyvendinti šį darbą.
Visi pritars, sėkmingą bitininkavimą lemia geras bityno reikalų žinojimas. Neveltui vienas mano bičiulis Česlovas sako, į savo tris bitynus nueinąs keliskart per dieną. Ir dar sostinės Kalvarijų turguje suspėjąs vieną – dvi dienas per savaitę prekiauti bityno produktais.
Eiti kasdien į bitynus, gal būt ir malonu, bet tai sunkus archajiškas darbas, žinant , kad šiuolaikinis mokslas ir pramonė jau siūlo efektyvios bičių stebėsenos įrangos. Lietuvoje ši įranga lėtai skinasi kelią, nes siūlomi netobuli ,nepatikimi monitoringo sprendimai, kurie nuvilia bitininkus, nors už tą įrangą, kuri neveikia, dažnai sugenda, būna sumokėję apvalią sumelę. Tai neskatina pažangos. Todėl bitininkams reikėtų būti apdairesniems, pasižiūrėti ,ką siūlo tarptautinės monitoringo rinkos lyderiai, pasidairyti internete, neužsisklęsti vietiniame rate.
Tai ką išdėsčiau, galbūt ir sudėtinga įgyvendinti vidutinio bityno savininkui , bet be šito, vėl stebėsimės ir verkšlensime, kodėl vieni medaus išsuka daug, o kiti, prižiūrėdami tiek pat šeimų, – mažai. O kur dar džiaugsmai ir pasitenkinimas įsisavinus žinias – rūpintis bitėmis ir savo gerove.
Valentinas Juraitis
autoriaus nuotr.