10. Miško ir pievų medus, pavasarinis, rudens. Grikių, rapsų, liepų. Skirtingos medaus savybės ir poveikis žmogaus organizmui.

Natūralus mišrių lauko ir miško augalų medus.  Tai – toks medus, kuris surenkamas ekologiškoje aplinkoje. Aviliai stovi toli nuo pagrindinių kelių, medus be priemaišų, kokybiškas. 

Valgomasis šaukštas medaus turtingas  mineralinių medžiagų bei mikroelementų: kalcio, kalio, natrio, magnio, geležies, jodo, fosforo, sieros. Meduje yra fermentų bei fitoncidų. Kad būtų išsaugomos visos gerosios savybės, jį geriausia laikyti stikliniuose arba moliniuose induose ne aukštesnėje kaip 10 °C temperatūroje, o šildyti iki 35 – 37 °C temperatūros. Aukštesnėje temperatūroje žūsta daug naudingų medžiagų. Patartina vartoti jau subrendusį medų. Jį atpažinti galima pagal tirštumą: subrendęs medus prilimpa prie šaukšto, nesubrendęs – nuvarva. Beje, iš korių išsuktas medus kristalizuojasi žymiai greičiau, tačiau medaus kokybė dėl to nenukenčia. Medus taip pat ramina, stiprina širdį ir kraujotakos sistemą. Lauko gėlių, vaisinių augalų ir kaštonų medus geriausiai gydo kepenų ligas, cistitą, pielonefritą ir nefritą. Miškų, levandų ir mėtų medus gydo neurozę ir širdies ligas – miokarditą, stenokardiją, hipertenziją. Stepėse surinktas mėtų, raudonėlių ir čiobrelių medus gydo virškinimo trakto ir žarnyno ligas. Lipčiaus medus gydo žaizdas, inkstų, šlapimtakių ligas. Grikių medus didina hemoglobino kiekį kraujyje, ramina nervus, stiprina organizmą. Dobilų medus apsaugo organizmą nuo fizinio ir emocinio išsekimo, gerina virškinimą, kepenų veiklą. Jis vartojamas kaip dietinis produktas. Kiaulpienių medus padeda esant skausmui, kvėpavimo takų uždegimui, padeda sureguliuoti skrandžio rūgštingumą. Melisų medus ramina, padeda sergant nervų sistemos ligomis, kankinant nemigai, gydo širdies veiklos sutrikimus

Nuo gerklės skausmo ir slogos į šalavijų arbatą reikia įdėti šiek tiek medaus, įpilti pusę arbatinio šaukštelio acto. Arbatą gerti po 1 šaukštą 6–12 kartų per dieną arba ja skalauti gerklę.  Nuo hipertonijos po 200 g morkų, burokėlių, tarkuotų ir 36 valandas palaikytų krienų sumaišyti su 200 g medaus. Vartoti po šaukštą 3–4 kartus per dieną prieš valgį. Gydytis 2 mėnesius. Norint išvengti migrenos priepuolių, kiekvieno valgio metu patartina sučiulpti po 30 g medaus. Jeigu galvą jau skauda, tuomet prireiks 50 g šio
produkto. Organizmas medų įsisavina labai greitai, tad poveikis juntamas jau po 30 min.

Medus stiprina širdį. Tačiau medų reikėtų vartoti tinkamai, mažais kiekiais (po arbatinį šaukštelį 3–4 kartus per dieną) kartu su pieno produktais ar vaisiais. Nerekomenduojama medaus dėti į karštą arbatą, nes tai sukels stiprų prakaitavimą ir širdies veiklos suaktyvėjimą.Nuo užkimimo – šaukštą medaus ir kiaušinio trynį sumaišyti su stikline šilto pieno. Mišinį gerti ryte prieš valgį.Pikis, dar vadinamas propoliu arba bičių klijais, pasižymi unikaliomis antiseptinėmis, dezinfekuojančiomis ir regeneracinėmis savybėmis. Šia medžiaga gydomi odos sudirgimai, žaizdos, skrandžio ir dvylikapirštės opos, tuberkuliozė, ginekologinės ligos, hemorojus, radikulitas. Esant anginai reikėtų kramtyti pikį. Per dieną rekomenduojama suvalgyti 5–7 g šio produkto. Gydantis pikiu ne tik silpnėja ligos simptomai, bet ir pagerėja nuotaika, apetitas ir miego kokybė.

Medus – sveikos odos draugas. Jis padeda išsaugoti grožį ir jaunystę. Jis naudojamas atliekant masažus, kremų, kaukių ir kitų kūno priežiūros priemonių gamyboje. Pavyzdžiui, rankų grožį puoselėja kremas, pagamintas iš 10 g medaus, 100 ml vandens, 25 ml glicerino bei 5 ml amoniako. Visą kūną palepinti galima medaus vonia – į šilto vandens prileistą vonią reikia įpilti 100–200 g pašildyto medaus. Norint atgaivinti pavargusią ar vystančią veido odą, rekomenduojama sumaišyti 25 g medaus su 10 ml migdolų aliejaus ir kiaušinio tryniu. Gautą tyrelę galima iškart teptis arba ja suvilgyti marlę, o tada uždėti ant veido. Medus puikiai dezinfekuoja spuoguotą odą – iškilusį spuogą naudinga ištepti medumi ir keletą minučių palaikyti, o tada nuplauti. Šis produktas naudingas ir galvos odai, sustiprina plaukų folikulus, suteikia plaukams blizgesio. © Shutterstock nuotr. Tai įdomu: Senovės Egipte medus buvo naudojamas mirusiųjų balzamavimui. Arabai iki dabar medų naudoja kaip konservavimo medžiagą, kuri išsaugo mėsos šviežumą. Senovės vikingai medaus ir bičių duonos įsidėdavo į tolimas keliones – valgomasis auksas padėdavo atgauti jėgas. Senovės graikai tikėjo, kad medus gali pailginti gyvenimą. Pasak jų, dievų nemirtingumo paslaptis – ambrozija (medaus ir pieno mišinys). Senovės romėnų poetas Ovidijus savo kūriniuose apie aukso amžių tvirtino, kad šiam laikotarpiui būdinga pieno ir nektaro upės bei iš žalio ąžuolo lašantis medus… Daugelyje kraštų medaus gėrimas buvo laikomas šventu. Pagonybės laikais lietuviai tikėjo, kad po mirties žmogaus siela įsikūnija į medų nešančias bites. Medus, kaip privalomas maisto produktas, yra  įtrauktas į kosmonautų racioną.

Publikaciją parengė V. Juraitis, VšĮ ,,Žemės trauka”