Tie žodžiai tarsi nusako visą jos gyvenimo ir darbo esmę. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo rašytoja, pedagogė, mecenatė, publicistė, dramaturgė, politikė, Seimo narė, tačiau pagrindiniai jos tikslai buvo moterų teisės ir švietimas. Tam ji paskyrė visą savo gyvenimą.
Gabrielė Petkevičaitė gimė 1861 m. kovo 18 d. Puziniškio dvare, Panevėžio apskrityje. Tėvas Jonas Petkevičius buvo gydytojas. Motina Malvina talkino tėvui, slaugė ligonius. Tėvai buvo bajoriškos kilmės inteligentai. Patriotiškai ir demokratiškai nusiteikęs Gabrielės tėvas rasdavo vietos savo dvarelyje pagalbos reikalingiems žmonėms. Taip jų namuose po sukilimo apsigyveno Laurynas Ivinskis, lietuviškojo kalendoriaus leidėjas. Jis ėmėsi mokyti penkiametę šeimininkų dukrą Gabrielę. Nuo mažens linkusi į mokslus, Gabrielė sėkmingai pabaigė Mintaujos privačią mergaičių mokyklą.
Ten besimokant mergaitė susirgo kaulų liga, tad visą likusį gyvenimą kentėjo nuo stuburo pakitimų, buvo kuprota, vyresniame amžiuje sunkiai vaikščiojo. Nepaisant to, buvo nepaprastai darbšti ir disciplinuota. Mokykloje buvo viena geriausių mokinių. Jai sekėsi ne tik skambinti pianinu, dainuoti ar piešti, bet ir matematika. Merginos svajonė buvo vykti į Maskvą studijuoti dailę ar matematiką. Deja, šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Gavusi namų mokytojos diplomą, Gabrielė grįžo į Joniškėlį, kur tuo metu dirbo ir gyveno tėvas.
Gabrielės mama mirė anksti, mergaitei būnant devynerių, todėl tėvas tikėjosi dukters pagalbos auginant jaunesnius brolius ir slaugant ligonius. Nors ir progresyvių pažiūrų, tėvas Jonas Petkevičius nieko net girdėti nenorėjo apie tolesnes dukters studijas, mat vyravo nuostata, kad mokslų siekti dera tik vyrams, o moters vieta namuose. Susitaikiusi su realybe, Gabrielė Petkevičaitė rado tinkamos veiklos ir gyvendama provincijos dvarelyje. Nemokamai dirbo namų mokytoja, mokė rašto apylinkių vaikus. Per tėvo pacientus platino draudžiamą lietuvišką spaudą, vėliau ir pati ėmė rašyti į „Varpą“, „Ūkininką“.
Mylėjo bites
Gabrielė mylėjo bites, net mokėsi bitininkystės kursuose, pati bandė bitininkauti, todėl ir pasirinko literatūrinį slapyvardį „Bitė“. Šis slapyvardis taip gerai jai pritiko, kad vėliau net tapo jos pavardės dalimi. Tėvo gydytojo praktikos dėka Gabrielė pažino apylinkių gyventojų skurdą ir stengėsi pagelbėti. Ypač Gabrielę žeidė Lietuvos kaimo žmonių tamsumas, neišsimokslinimas.
1893 m. Gabrielė Petkevičaitė su bendraminte Jadvyga Juškyte įkūrė slaptą draugiją, skirtą kultūros darbuotojų ir moksleivių šelpimui. Pavadinimą „Žiburėlis“ draugijai pasiūlė Jonas Jablonskis, Gabrielės pažįstamas nuo mokslų Mintaujoje laikų. Pradžioje draugija buvo slapta, 1906 m. oficialiai įteisinta, veikė iki pat 1940 m. Nuo 1903 m. vadovauti jai ėmėsi Felicija Bortkevičienė. Mažas žiburėlis išsiplėtė į didelę šviesą ir padovanojo Lietuvai net kelias kartas naujųjų inteligentų, kilusių iš nepasiturinčių šeimų.
Labdaringa veikla
Sunku net suskaičiuoti, kiek žmonių „Žiburėlio“ lėšų pagalba baigė mokslus ir tapo garsiais menininkais, mokslininkais, visuomenininkais. Tarp šios draugijos globotinių buvo Jonas Biliūnas, Adomas Varnas, Kazys Būga, Kipras Petrauskas, Petras Avižonis ir dar daug kitų. Lėšos šelpimui buvo renkamos įvairiai. Pirmiausia – iš narių mokesčių. Dalį aukojo turtingieji ir Amerikos lietuviai. Kitą dalį surinkdavo iš įvairiausių pasirodymų, renginių. Gabrielė Petkevičaitė, visa galva pasinėrusi į labdaringą veiklą, mokėjo pritraukti ir aplinkinius.
Gabrielės tėvo dvarelyje mėgo rinktis apylinkių bajorai palošti kortomis, o šeimininko dukters sąlyga buvo paaukoti „Žiburėlio“ draugijai 30 procentų išloštų pinigų. Pati Gabrielė visada skirdavo labdarai dalį pelno, gauto už jos auginamų bičių medų. 1899 metų vasarą Palangoje buvo pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“, kurį režisavo Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Gautos iš spektaklio lėšos buvo skirtos „Žiburėlio“ draugijai. Povilas Višinskis supažindino Gabrielę su rašytoja Žemaite. Nors Gabrielė buvo jaunesnė 16 metų, moterys susidraugavo, kartu rašė, vertė pjeses, pasirašinėdamos slapyvardžiu „Dvi moteri“.
Į politiką Gabrielė Petkevičaitė atėjo 1902 m., kai susibūrę jos bendraminčiai „varpininkai“ Jonas Vileišis, Povilas Višinskis ir kiti įsteigė Lietuvių demokratų partiją. Partijos programoje buvo numatyta ir kova už abiejų lyčių politinę ir švietimo lygybę. Tai buvo svarbiausi Gabrielės veiklos tikslai, kurių ji nuosekliai siekė.
Į Didįjį Vilniaus Seimą 1905 m. buvo kviečiami lietuviai „neskiriant lyties, luomų ir politikos pažiūrų“, tarp dalyvių buvo nemažai moterų, taip pat ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tačiau Taryboje ir tarp Nepriklausomybės akto signatarų moteriškų pavardžių nėra. Moterys savo darbu prisidėjo prie valstybės kūrimo, tačiau buvo traktuojamos kaip pagalbininkės, žmonos, palaikančios vyrų idėjas. Pavyzdžiui, į slaptą „12 apaštalų“ draugiją moterų nepriėmė, nes manė, kad jos išplepės visas paslaptis. Po poros metų Gabrielė Petkevičaitė pamėgino pakeisti šias nuostatas, pasiūliusi savo kandidatūrą į I Lietuvos moterų suvažiavimo pirmininkes. Nuo pat pradžių buvo numatyta, kad pirmininku taps ir moterims vadovaus kunigas, bet Gabrielė šią tvarką pakeitė. Ji pati rengė ir suvažiavimo nuostatus. Vėliau šiuos du įvykius (Didįjį Vilniaus Seimą ir Moterų suvažiavimą) Gabrielė Petkevičaitė vertino kaip svarbiausius to meto Lietuvos istorijai. Kartu su rašytoja Žemaite Gabrielė Petkevičaitė vyko į 1908 m. Visos Rusijos moterų suvažiavimą. Per tūkstantį delegačių klausėsi Petkevičaitės pranešimo apie moterų socialinę nelygybę, pavadinto „Moterė lietuvė šeimynoje ir draugijoje“.
Vėliau Gabrielė Petkevičaitė dalyvavo Stokholme vykusiame 6-ame tarptautiniame moterų suvažiavime bei Ženevos 8-ame tarptautiniame moterų kongrese. 1909 metais mirė Gabrielės tėvas ir ji laikinai persikraustė gyventi į Vilnių, kur virė politinis gyvenimas. Tuo metu aktyviai rašė publicistiką, dirbo „Lietuvos žinių“ redakcijoje. 1911–1913 m. Gabrielė Petkevičaitė redagavo laikraštį moterims „Žibutė“, kuris polemizavo su klerikalinės pakraipos leidiniu moterims „Lietuvaitė“. Kitaip nei nuosaiki „Lietuvaitė“, skelbusi elgsenos ir kulinarinius patarimus, „Žibutė“ kvietė moteris nesėdėti namie, burtis draugėn, mokytis ir mokyti kitus.
Pirmojo pasaulinio karo metus Gabrielė Petkevičaitė-Bitė praleido tėvų dvarelyje Puziniškyje. Negalėdama nusėdėti be veiklos, ji organizavo namų mokyklą ir nemokamai mokė apylinkių jaunimą rašto, kalbų, skaičiavimo, net geografijos. Vėliau šį laikotarpį Bitė aprašė „Karo metų dienoraštyje“. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Gabrielė Petkevičaitė gavo kvietimą dirbti Panevėžio gimnazijoje ir paliko Vilnių. Nors visa širdimi atsidavusi pedagoginiam darbui, Gabrielė nepamiršo ir politikos – nuo Panevėžio apygardos buvo deleguota į Steigiamąjį Seimą kaip socialistų liaudininkų partijos atstovė. Dirbo Lietuvos Konstitucijos projekto rengimo komisijoje. Ne be Gabrielės Petkevičaitės indėlio į Laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo įtrauktas straipsnis apie lygias vyrų ir moterų teises. Moterų aktyvumas politikoje per dešimtmetį buvo žengtelėjęs į priekį, iš 112 Steigiamojo Seimo narių 8 buvo moterys. Pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis vyko 1920 m. gegužės 15 d. Kaune, Miesto teatro rūmuose. Posėdžiui pirmininkavo vyriausias pagal amžių Seimo narys, tuo atveju – šešiasdešimtus metus einanti Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Vis dėlto Seime Gabrielė ilgai neužsibuvo, atsisakė mandato ir grįžo į Panevėžį. Partinės rietenos, kurių nestigo to meto politikoje, atgrasė ją nuo politinės karjeros. Penkerius metus (1919–1924) Gabrielė Petkevičaitė-Bitė dėstė pasaulio literatūrą, istoriją, lietuvių, vokiečių, lenkų kalbas Panevėžio vyrų gimnazijoje, taip pat buvo mergaičių gimnazijos inspektorė. Nors jau šešiasdešimtmetė ir silpnos sveikatos, Gabrielė pedagoginės veiklos ėmėsi su nepaprastu užsidegimu, pati kūrė mokymo programas, be dėstymo, organizavo popamokinę veiklą, ekskursijas po Lietuvą, „Žiburėlio“ renginius. Mokiniai gerbė mokytoją Petkevičaitę ir prisibijojo, nes ji buvo labai griežta ir reikli, ypač mergaitėms, iš kurių reikalavo pavyzdingumo – pradedant moterišku orumu, baigiant švariomis, baltomis apykaklaitėmis. Dirbant gimnazijoje bene labiausiai kliuvo Gabrielės Petkevičaitės religinės pažiūros – ji buvo netikinti, nelankė bažnyčios. Nors savo pažiūrų mokiniams nepiršo ir bažnyčios nekritikavo, tokia panelės mokytojos laikysena buvo daugeliui nepriimtina. „Mano Dievas turi būti didžiausioji Meilė ir Teisybė“ – rašė dienoraštyje Gabrielė Petkevičaitė. Kunigus vertino pirmiausia kaip žmones, pagal jų nuveiktus darbus. Su kunigu Juozu Tumu Vaižgantu susirašinėjo, jis tapo pirmuoju Gabrielės biografu. Iš darbo gimnazijoje Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo atleista dėl neaiškių priežasčių. Tuomet jai buvo 63 metai. Daugiau ji niekur neįsidarbino, gyveno kukliai, iš pensijos, nuomojamame kambarėlyje Panevėžyje iki pat mirties 1943 m. Neprašė jokių protekcijų, nors prezidento Antano Smetonos žmona buvo Gabrielės krikšto dukra. Pensijoje Bitė tvarkė užrašus, paskelbė atsiminimus, dienoraščius.
Juozas Strėva
Parašai po nuotr.:
G. Petkevičaitė-Bitė (sėdi penkta iš kairės) tarp Panevėžio valstybinės gimnazijos mokytojų ir mokinių. Iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos virtualios parodos „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė“
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė apie 1880 m.
Spektaklio AMERIKA PIRTYJE vaidintojai P. Višinskis, J. Juškytė, A. Janulaitis, S. Jakševičiūtė, V. Mongirdas, E. Empakeris, S. Kuizinas ir kiti. Palanga, 1899 m.
G. Petkevičaitės-Bitės bareljefas (skulptorius V. Tallat-Kelpša) Panevėžio J. Balčikonio gimnazijoje. Iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos virtualios parodos „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė“
