Valentinas Juraitis bityne
Iš avilio išskridęs spiečius paprastai nutupia netoliese, už kokių 5-20 metrų, kažkur ant medžio šakos ar apkabina šakotą obels kamieną.
Kai tik spiečius nutupia, reikia nedelsiant jį apipurkšti vandeniu, kad aprimtų, susitelktų į kamuolį. Vieną kartą aš pavėlavau. Pamačiau nutūpusį spiečių ir nuėjau į sandėlį atsinešti spietinės, dar pakeliui ir arbatos virtuvėje atsigėriau. Gal prabėgo pusvalandis. Ateinu – spiečiaus nė kvapo.
Apšlakstyti vandeniu galima taip. Lapuočių vantą ar keletą nuskintų šakų pamerkus į vandenį apšlakstyti. Arba dar paprasčiau – iš stiklinės pačiam gurkštelėjus vandens į burną – apipurkšti. Dideliuose bitynuose naudojami specialūs purkštuvai.
Spiečius tuoj išskris…
Gali išskristi toli, toli
Po to po kabančiu spiečiumi padedame spietinę ir staigiu krestelėjimu nukrečiame bites. Jeigu spiečius įsikūręs kitur, kūrybiškai bandome įvairius būdus. Susemiame bites semtuvu ir pilame į spietinę. Labai gerai, jei į spietinę būnam įdėję keletą rėmų su senais koriais, tuomet bus lengviau perkelti pagautą spiečių į naują avilį. Svarbu, kad motina patektų kartu. Jei bičių nukrenta į žolę, pastatę spietinę ant žemės dūmų pagalba jas suvarome į naują lizdą.
Kai visos bitės susirinks į spietinę, tai užtruks gal 15-20 min., ją uždengiame retu audiniu ir nunešame į tamsią, vėsią patalpą, kad nurimtų. Jeigu spiečiuje yra motina, bitės būna ramios, tylios. O jeigu triukšmauja, vadinasi, kažkas negerai, matyt, jame nėra motinos, kažkur pasimetė.
Dabar ateina laikas perkelti spiečių į naują avilį. Bityne paruošiame vietą, pastatome naują švarų avilį, kuriame įdedame 8-10 rėmų su medumi, gerai, jeigu bus 2-3 kg medaus. Tą pačią dieną, į vakarą, spiečių iškratome į avilį. Naują pagautą šeimą uždengiame audiniu. Įkurdinto spiečiaus najame avilyje netrukdome apžiūromis 3-5 dienas.
Jeigu ant medžio įsikūrusį spiečių pavyksta nukratyti tiesiog į pakištą naują avilį, nunešame jį į tam skirtą vietą, būtinai reikia jį pridengti nuo tiesioginių saulės spindulių, sukurti pavėsį.
Išskridęs ir nutūpęs spiečius bityne užsibūna gal 20-30 minučių. Ir bitininkui reikia suktis, nežiopsoti, nes po minutės kitos spiečius gali pakilti ir išskristi toli, toli.
Naudinga pasigaminti nesudėtingą spiečiaus gaudyklę: pagalį – laikiklį su mediniu stogeliu įtriname propoliu, melisa, ir prinešame prie spiečiaus, nutūpusio kažkur ant šakos. Spiečiančios skraidančios bitės mielai nutupia ant jo. Kai jų susirenka dauguma, gaudyklė nukrečiama į spietinę ar avilį.
Jeigu jau vienas spiečius pasirinko kurį nors medį ar šaką, tai ir kiti spiečiai, išskrendantys tą pačią dieną, pasirenka tą patį medį, vietą. Tokioje bičių pamėgtoje vietoje reikėtų padėti spietinę arba švarią dėžę su rudais koriais, vašku, propoliu ir melisa.
Išskridęs spiečius ne visada nutupia visai šalia, už 5-20 metrų nuo seno avilio. Paprastai spiečius pirmukas iš avilio išskenda su sena motina, kuri būna ganėtinai sunki, o jos sparneliai aptriušę ir toli skristi negali. Nutupia ant serbentų krūmo ar tvorelės.
Spietimo metu bitės elgiasi visai kitaip negu dirbančios, nešančios nektarą. Jos iškart dideliais būriais išskrenda iš avilio. Staigiai, energingai. Atrodo, tarsi jas kažkas stumtų, pūstų galinga oro srovė. Ir nuskridusios būriu 5-15 metrų sukasi ore. Darydami savotiškus viražus savo ūžimu pritraukia spiečius iš kitų avilių. Bičių kamuolys gerokai padidėja. Bičių išskridimas iš avilio tęsiasi kokias 3-5 minutes. Per visą šį laiką bičių masė ore suka savotiškus vingius, kilpas, iškilmingai gaudžia – kad ir kitos bitės su motina išskristų. Po to bitės ieško vietos, kur joms sustoti, mano bityno atveju tai dažniausiai būna obelis sodo centre, arba pakraštyje, ant liepos kamieno. Jos tupia viena ant kitos ir sudaro pailgą kamuolį – balioną, kartais panašų į didelį kankorėžį.
Kai bityne vienu metu išeina keli spiečiai ir susijunga į vieną, tokį vadina jungtiniu. Vieną didžiausių spiečių, galbūt daugiau nei metro pločio, užfiksavo Lazdijų bitininkai („Lietuvos bitininkas“, 2022, Nr. 108).
Jeigu skirtingi maži spiečiai išeina keli per dieną, bet skirtingu laiku, tai iš jų galima sukurti kelias šeimas pagal poreikį. Vakare galima sugautus 2-3 spiečius sujungti į vieną. Jeigu bitininkas norėtų išgaudyti iš jų motiną, tą gali padaryti labai paprastai. Prie magazino rėmo pritvirtina hanemano tinklą ir pasidaro savotišką rėtį. Šitą rėtį uždedame ant avilio, kur norime suleisti bites. Ir visą grožybę supilame į rėtį. Geriausia tai daryti vakare, kad skirtingų spiečių bitės nepradėtų peštis. Jas dar reikia apipurkšti vandeniu, kuriame būtų melisos, serbentų lapų tirpalo. Visos bitės pralįs pro tinklelį, o motina ir tranai liks. Tuomet nežinomas, neveislines motinas ir tranus sugaudome. O į surinktą jungtinį spiečių Titovo narvelyje įleidžiame naują veislinę motiną.
Bičių spietimas – sudėtingas biologinis procesas. Tai svarbi bičių šeimų dauginimosi būtinybė ir niekaip to neišvengsi. Tik galima prisitaikyti prie esamos padėties. Todėl bitininkui spietimo metas yra didelis rūpestis ir darbymetis. Tenka stebėti bityną, gaudyti spiečius, laipioti po medžius ir pan. Jeigu spietimo neprižiūrėsi, gali žymiai sumažėti tavo bityno produktyvumas.
Likusi šeima po spiečiaus išskridimo žymiai susilpnėja. Bitininkai dažnai kartoja posakį: „Spiečius išskrido – medus išskrido.“
O pagautas spiečius – tarsi naujai atgimsta. Spiečiaus bitės pradeda greitai ir našiai lipdyti naujus korius.Tai naudinga bitynui papildyti korių atsargas.
Spietimo požymiai
Bičių šeimos spietimo nuotaikos atsiranda tuomet, kai motininiuose lopšeliuose būna kiaušinėliai arba lervutės, plaukiojančios bičių pienelyje. Nulipdyti motininiai lopšeliai – tai dar tik prielaida, kad artėjama prie spietimo. Tai dar ne spietimo diagnozė.
Kitas buožas, parodantis spietimo nuotaikas, tai kad šeima mažai dirba, žymiai sumažina nektaro ir žiedadulkių rinkimą, nelipdo naujų korių, motina mažiau deda kiaušinėlių. Ir tai pastebima. Bičių šeima
nustojo dirbti ir tai tęsiasi 7-10 dienų – tuojau išskris primasis spiečius. Po to 10-15 dienų iš avilio gali išskristi antrasis ir kiti spiečiai.
Motininių lopšelių išlaužymas, sunaikinimas, taip pat lizdo plėtimas, kad bitės turėtų daugiau vietos, neatneša rezultatų kovojant su spietimo nuotaikomis. Bitės vėl ir vėl sukurs motininius lopšelius ir ruošis spietimui.
Jeigu šeima subrendo spietimui, sukūrė motininius lopšelius, šio avilio bites galima dar išvesti iš šios būsenos, nelaukiant, kol jos išskris. Tai inicijuojamas dirbtinis spietimas.
Tai daroma taip. Iš spietlingos šeimos atskiriamos skraidančios bitės. Paimamas tuščias avilys, ten įdedam keletą rėmų su koriais, tarp jų dar pramaišiui rėmų su vaškuolėmis. Šeimoj surandamas rėmelis, kur ropoja motina, ir su kitomis ją prižiūrinčiomis bitėmis šis rėmelis įdedamas į naujo paruošto avilio vidurį. Čia dar įdedami 2-3 rėmai su uždengtais perais.
Žodžiu, tokiame avilyje sukuriama nauja šeima. Seną avilį, apimtą spietimo nuotaikų, nunešame į kitą bityno vietą. O naują aviliį su sena motina paliekam dabartinėje vietoje. Tai atliekama vidurdienį, kai bitės skraido ir avilio darbininkės būna išskridusios rinkti nektaro, žiedadulkių. Šios bitės sugrįžta į avilį pas savo motiną, bet jau į atnaujintą, sumažintą lizdą, kur daug darbo ir nėra kada galvoti apie spietimą.
Tokiu būdu slopinamos spietimo nuotaikos, ir bitės vėl aktyviai įsijungia į darbą.
O perkeltame sename avilyje, kur nėra skraidančių darbininkių bičių, įdedama atsarginė motina arba subrendęs motininis lopšelis. Vienas iš rėmų apipurškiamas virintu vandeniu, laka sumažinama iki 1-2 cm.
Aš savo bityne…
Aš savo bityne dar kartais naudoju paprastesį būdą.
Avilį su spietimo nuotaikomis nukeliu iš įprastinės vietos du metrus į šoną. O į jo vietą pastatau naują išvalytą, dezinfekuotą avilį . O prieš jį, 15-20 cm, įkalu du kuoliukus, ant jų padedu faneros gabalą, o ant jos iškratau seno avilio bites. Jos norėtų ropoti į avilį, bet nuo faneros lapo iki lakos yra 15-20 cm tarpas – bedugnė. Jos sustoja, ir kamuolys kaupiasi, net žemyn nutįsta bičių gumulas – uodega.
Per tą laiką, kol bitės ropinėja šalia, praeina 1-2 valandos. Man atsiranda galimybė priešais esantį avilį naujai suformuoti, perkeliu rėmus su koriais, į tarpus dedu rėmus su vaškuolėmis. Visus šeimos perus dedu į avilio centrą. Čia perkeliu ir motiną (jeigu būna pagauta ir dangteliu uždengta).
Visus motininius lopšelius sunaikinu. Dalį uždengtų perų išdalinu silpnesnėms šeimoms arba šeimoms su jaunomis motinomis. Tai toks spietingos šeimos sutramdymas ir kitų sustiprinimas padeda išsaugoti bites.
Po 1-2 valandų tą faneros gabalą priartinu prie lakos ir bitės pačios sulenda į avilį. Nors, būna, kad neklauso ir nenori lįsti, tuomet fanerą apverčiu ir bitės pajuda į avilį, dar jas paraginu su dūmine.
Tokiu būdu perkratydamas bites, paparastai motina surandu ant rėmėlio, ją uždengiu gaubteliu ir tą rėmėlį padedu prie bičių ant faneros. Kai lizdą sutvarkau, rėmlį su motina įdedu į avilio centrą prie atvirų perų. Žinoma, gaubtelį nuimu, motiną išlaisvinu. Po tokio sukrėtimo (dirbtinio spietimo) šeimoje nuslopinama spietimo nuotaika ir bitės vėl pradeda dirbti.
Kaip žinoma, šiandienėje bitininkystėje dirbtinis spiečiaus sukūrimas gana dažnai bitininkų praktikuojamas siekiant sukurti naujų bičių šeimų. Yra papildomų rūpesčių. Bet tai akivaizdus privalumas, lyginant su spiečių gaudymu, jei juos pavyksta pagauti.
Šitaip slopindami spietimo nuotaikas bitininkai gali reguliuoti šeimų dydį ir naujų sukūrimą. Tai padeda padidinti šeimų kiekį nesumažinus medunešio, o jeigu dar ir anksti, ir laiku atkliksime dirbtinį spietimą, per medunešį gausime dar daugiau medaus.
Kai kas sako, kad negalima gaudyti svetimų spiečių, nes parsineši į bityną ligų ir erkių. Tai netiesa. Bijai vilko, neik į mišką. Bitės erkių gali prisirinkti ir prisirenka lankydamos žiedus, susitikdamos su kitų bitynų kaimynėmis.
Valentinas Juraitis