Labiausiai man patinka bitininkauti miške, nes ten nuo senų senovės gyveno darbščiosios bitelės. Grynas oras, gamta, žydintys ir kvepiantys augalai, uogos – natūralūs geros savijautos šaltiniai, kurie suteikia visišką žmogišką pasitenkinimą tiek mums, tiek bitelėms, kurios miške jaučiasi geriausiai!
Būdamas LBPA ,,Austėja‘‘valdybos narys,pateikiau valdybai pasiūlymą – įteisinti bitininkystę miške. Daugėjant modifikuotų veislių augalams, cheminių preparatų purškimams naudojimui, bitininkystė miške – puiki alternatyva. Per daugelį metų daromi bičių produktų įvairūs tyrimų rodikliai – visada geri. Tai mano asmeninė daugiametė patirtis.
Bitės ,gaudamos įvairių augalų žiedadulkių ir nektaro, būna stipresnės ir atsparesnės visoms ligoms, ženkliai geriau žiemoja ir stiprėja pavasarį. Prineša labai vertinamo poliflorinio miško medaus.
Ieškojau ir domėjausi , kokiuose įstatymuose bitininkystę miškuose galima įteisinti. Pavyko sužinoti,kad kaip tik tuo metu ruošiamas Lietuvos miškų tvarkymo standartas.
Įstatymas įsigaliojo nuo 2021 metų sausio 1 dienos ir galioja 5 – rius metus.
Per tuos penkerius metus, jokie pakeitimai negalimi.
Komisijai, išgryninus pateiktus bitininkų prašymus, liko svarus nutarimas rodiklis – sudaromos galimybės miške plėtoti bitininkystę, ir keletas kitų kriterijų.
Bitininkystė miške – puiki alternatyva. Medaus kokybė pasižymi aukščiausiais rodikliais. Rengiant bityną ne tik miške, reikia laikytis pagrindinių reikalavimų, kurie nulems sėkmę.
Vieta. Nuo vietos bitynui parinkimo priklauso medaus derlius. Jei aviliai stovi pavėsyje, ypač iš rytų pusės, bitės vėliau išskrenda į darbą, o antroje dienos pusėje greičiau jį baigia. Bityne, neapsaugotame nuo tiesioginių saulės spindulių, bitės dažniau spiečia, silpniau eina į darbą ir mažiau prineša medaus.
Labai svarbu bityną apsaugoti nuo šiaurės-vakarų vėjų, nes jie pro laką ir sienas iš avilio išpučia šilumą. Šilumai palaikyti bitės sunaudoja daug maisto ir energijos, pavasarį lėčiau stiprėja, esti piktesnės, sunkiau jas prižiūrėti. Todėl į tai būtina labai rimtai atsižvelgti ir dar šį pavasarį, prieš bičių apsiskraidymą, avilius perkelti į iš anksto gerai parinktą vietą. Nebūtina avilius sustatyti eilėmis, kaip daug kur daroma. Geriausia juos taip išdėstyti, kad jie stivėtų prie medžio ar krūmo grupėmis po du arba tris, maždaug po 2-3 metrus vienas nuo kito taip, kad vidudienį 2-3 valandas būtų pavėsyje. Avilius ne taip įkaitins saulės spinduliai, bitės rečiau spies, prineš daugiau medaus. Avilių lakas reikėtų nukreipti į priešingas puses, į pietus ar pietryčius. Jeigu sunkiau surasti ramesnę vietelę, labai apsimokėtų iš šiaurės vakarų pusės pasodinti keletą dekoratyvinių, greit augančių krūmų arba padaryti dirbtinę užuovėją iš lentų.
Bičių girdykla. Bičių girdyklą gali pasidaryti kiekvienas bitininkas. Ją sudaro staliukas ir cinkuotos skardos 20-30 l talpos bakas. Pastarojo šonuose yra 2 rankenos. Prie bako prilituojamas iki 20 mm skersmens vamzdelis, kuriuo vanduo teka ant lentos. Lentoje yra grioveliai vandeniui pasiskirstyti. Vamzdelis per 8-16 mm turi nesiekti lentos. Dar geriau, kai lenta apkaustoma metalu.
Parinkdamas medingus ir prieskoninius augalus, atsižvelgiu į dirvos savybes. Auginame tokius, kurie medingiausi, gali būti vartojami kaip priekoniniai, be to, savo išvaizda ir žiedais puošia sodo aplinką. Taip formuodamas augalus, praeitą vasarą auginau anyžinę ožiažolę, paprastąjį raudonėlį, kalendrą, paprastąją sukatžolę, vaistinį šalaviją, šantrą, vaistinę melisą, juozažolę ir kitus augalus – daugiau kaip 30 rūšių. Retųjų daržovių auginau taip pat per 20 rūšių.
Pravartu žinoti. Jeigu nektaro rinkti bitės išskrenda 7-16 kartų, tai vandens parsinešti – iki 100 kartų. Vandens joms ypač reikia pavasarį ir vasarą perams auginti. Jei blogas oras ir bitės neskrenda parsinešti vandens, perai žūva.
Bitės gerai ima šiltą vandenį. Gerai, kada jis parūgštintas citrinos rūgštimi (1-2 g litrui), o dar geriau, kai truputį pasaldintas.
3 kg šeimoje nektarą renka tik 40-50 proc. bičių, kitos užimtos avilio viduje. Tuo tarpu stiprioje (5 kg) šeimoje nektarą renka 60 proc. bičių. Apribojus motiną, medų neša net 70 proc. bičių. Vienu skridimu jos gali parnešti apie 2 kg nektaro.
Bityną reikia statyti arti medingųjų augalų. Skrisdama bitė per minutę suvartoja apie 1,5 mg surinkto nektaro. Ieškodama nektaro, per 4 min. nuskrenda 1 km ir jo suvartoja maždaug 6 mg, tai yra penktadalį nektaro, surinkto per vieną išskridimą. Jeigu iki medingųjų augalų yra 2 km, tai bitė skridimui suvartoja pusę nektaro. Bičių šeima, pastatyta apie 1 km nuo medingųjų augalų, per mėnesį skridimams suvartoja apie 10 kg medaus.
Trumpai apie save. Esu bitininkas iš prigimties. Iš mamos pusės dauguma giminaičių buvo bitininkai. Nuo pat vaikystės ir aš pajaučiau didžiulę trauką bitėms. Tai pastebėjęs mamos giminaitis, man būnant tik 14 metų, padovanojo pirmąjį avilį su bitėmis. Nuo tada visa lietuviška literatūra susijusi su bitėmis, patekusi į mano rankas su didžiausiu susidomėjimu buvo perskaityta ir išstudijuota. Vėliau, dar besimokinant vidurinėje mokykloje, atsirado galimybė tobulinti žinias neakivaizdiniuose vienmečiuose bitininkystės kursuose tuometinėje Lietuvos Žemės Ūkio akademijoje kolūkio bitininko kvalifikacijai gauti. Pagrindinis kursų vadovas buvo profesorius Justinas Straigys.
Kursuose svariai pasipildė mano žinių bagažas. Sėkmingai kursus baigus ir išlaikius egzaminus, dar ir vėliau dažnai konsultuodavausi su profesoriumi. Metams bėgant ir sparčiai didėjant bičių šeimų skaičiui, bitininkystė tapo mano pragyvenimo šaltiniu. Jau tada supratau, kad labai svarbu pažangesnės bitininkavimo technologijos, avilių konstrukcijos ir inventorius. Bet įsitikinau, kad vis tik pirmoje vietoje svarbiausia bičių motinėlės rasė, genai ir jos išauginimo kokybė. Norėdamas siekti geresnių rezultaų, nutariau bičių motinėles augintis pats. Apie 1983 metus išsiauginau pirmąsias savo bičių motinėles, veislinę motinėlę nusipirkęs iš Lietuvos žemdirbystės instituto bitininkystės skyriaus. Kiekviena laisva minutė buvo skirta naujienoms, paieškoms ir tobulėjimui.
Radau žinių apie Suomijoje jau po antro pasaulinio karo pradėtas selekcionuoti Italijos rasės bites. Radau žinių apie jų prisitaikymą šaltesniame klimate ir apie suomių selekcininkų pasiektus puikius rezultatus. Tai atspindi gerame žiemojime, bičių ramume, nespietlume ir produktyvume. Intensyvių paieškų dėka, radau kontaktus ir įsigijau veislinių F0 motinėlių. Pirmais metais išbandžius savame bityne, ir įsitikinus jų teigiamomis savybėmis, pasiūliau ir norintiems kitiems Lietuvos bičiuliams. Išbandę bičiuliai džiaugiasi ramiomis, produktyviomis bitėmis. Mano bityne šiuo metu tai pagrindinė bičių rasė. Toliau domiuosi selekcijos perspektyvomis, turiu nemažai minčių kuria kryptimi eiti į priekį.
Publikaciją parengė V. Juraitis, VšĮ ,,Žemės trauka”