Apie autorių.
Antanas Juozas Gendrolis (g. 1926) – Lietuvos farmakologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, Kauno medicinos universiteto profesorius Antanas Gendrolis, parašė kelias monografijas, tarp jų – „Propolis“, „Medus“, „Žiedadulkės ir bičių duonelė“, „Bičių pienelis ir vaškas“, „Kaip sveikai ir ilgai gyventi“ ir „Sveikas ir ilgas gyvenimas su bičių produktais“ ir kt.
Prof. Antanas Gendrolis.
V. Juraičio fotografijos
Profesorius teigia: bitė – unikalus vabzdys – kurį sukūrė gamta. Veikiant bičių produktams paleidžiama ištisa nespecifinė organizmo apsaugos sistema, kuri gerina vegetacinės ir simpatines nervų sistemos veiklą.
Propaguodamas bičių produktus, medaus ir kitų bičių produktų pagrindu profesorius yra sukūręs daugybę vaistinių preparatų, maisto papildų. Savo ilgamečiu asmeniniu pavyzdžiu, jis parodo, kokia veiksminga ir naudinga apiterapija žmonių gyvenimui.
***
Medus kaip ir kiti bičių produktai gali būti vartojamas tik patvirtinus jo natūralumą, kokybę ir saugumą ir parengus reikiamus dokumentus. Daug šimtmečių medus buvo vartojamas tam tikroms ligoms gydyti, todėl privalo būti saugus. Didėjant jo populiarumui ir vartojimui, būtina nuolat vertinti jo kokybę ir saugumą, kontroliuoti preparatų su medumi gamybos procesą, taip pat šių preparatų kokybę. Pagrindinis medaus kokybės įvertinimo elementas yra tinkamas produkto identifikavimas. Todėl turi būti atliekami tyrimai tam tikram veikliųjų medžiagų kiekiui nustatyti prieš ir po medaus apdorojimo.
Vienas iš kokybiško medaus nustatymo būdų yra krakmolo priemaišų bei miltų ir krakmolo priemaišų nustatymas.
Krakmolo priemaiša nustatoma taip: į 5 ml 50% medaus tirpalo įlašinama 10% bario chlorido. Tirpalas neturi drumstis ir išskirti baltų nuosėdų.
Miltų ir krakmolo priemaišos nustatomos taip: 5 ml 50% medaus tirpalo šildoma iki virimo. Tirpalas atšaldomas iki kambario temperatūros ir įlašinama 3-5 lašai 0,1 N jodo tirpalo. Tirpalas neturi nusidažyti mėlynai.
Lietuvoje surenkamo medaus kokybė vertinama pagal Lietuvos standartą LST 1466:2004, parengtą pagal ES norminius dokumentus, visiškai atitinka natūralaus medaus kokybę. Lietuvoje surenkamo medaus cheminė sudėtis paprastai būna tokia: vandens – 16-20%, invertuoto cukraus – ne mažiau kaip 82%, sacharozės – ne daugiau kaip 4%, diastazės skaičius – ne mažesnis kaip 15 Gotės vnt., oksimetilfurfurolo – ne daugiau kaip 25 mg/kg (tyrimai vykdomi laboratorijose „Bičių korys“ ir „Bitinėlis“). Laboratorijų tyrimų duomenys rodo, kad lietuviškas medus būna geros kokybės, tinka ne tik maisto pramonei, bet ir gydymo bei profilaktikos tikslams. Tačiau, jeigu norime iš medaus pagaminti vaistus, tokio medaus kokybei turi būti keliami dar griežtesni reikalavimai. Jis turi būti ekologiškas.
Tarp kitų parametrų, apibrėžiančių medaus kokybę, – tai prolino kiekio nustatymas meduje. Šis rodiklis gali būti panaudotas kaip kriterijus medaus brandumui ir cukraus falsifikavimui nustatyti. Naudodami šį kokybės rodiklį medaus natūralumui nustatyti, autoriai sukūrė metodiką ir atliko pirminius tyrimus, nustatant prolino kiekį tamsiame ir šviesiame meduje.
Tyrimai parodė, kad tamsiame meduje prolino buvo vidutiniškai 40,4 mg/100 g medaus, o šviesiame – vidutiniškai 19,6 mg/100 g arba 2 kartus mažiau negu tamsiuose.
Vokietijoje medus, kuriame prolino mažiau nei 180 ml/kg, vertinamas kaip nesubrendęs arba kaip falsifikatas. Ukrainoje pagal medaus technines sąlygas taip pat reikalaujama nustatyti prolino kiekį meduje, kurio turi būti ne mažiau kaip 300 mg/kg. Lenkijos standartas PN-88/A-77626 taip pat įpareigoja nustatyti minimalų prolino kiekį, kuris turi būti ne mažesnis kaip 25 mg/100 g medaus.
Skirtas gydymui medus turi būti surinktas griežtai laikantis tam tikrų taisyklių, kurių šiuo metu mūsų sąlygomis dar nėra. Bityno ekologinis rajonas turi būti maksimaliai apsaugotas nuo nuodingų medžiagų bei augalininkystėje naudojamų chemikalų. Kiekviena medaus gamybos serija privalo turėti sertifikatą, nusakantį jo kokybę.
Dr. Violeta Čeksterytė ir Jurgis Račys nurodo, kad pagrindinė priežasris, dėl kurios nukenčia medaus kokybė –bitininkas išima iš avilio nepakankamai subrandintą medų. Medaus kokybė priklauso ne tik nuo to, kiek korių užakiuota, bet ir nuo oro drėgnumo. Lietuvoje galioja nuostata, kad medų galima kopinėti kai 2/3 korio su medumi akelių uždengta. Prasidėjus medunešiui iš rapsų, bitės per labai trumpą laiką užpildo aviliuose turimus korius, o bitininkai dažnai išsuka nesubrandintą medų. Toks medus, priklausomai nuo jo laikymo trukmės ir aplinkos temperatūros, gali pradėti rūgti. Kad taip neatsitiktų, reikia žinoti, kaip nustatyti išimamo medaus brandą, išmanyti, kokie pavojai gresia sandėliuojant medų.
Medus, skirtas vaistų gamybai, turi būti labai geros kokybės, subrendęs, nefalsifikuotas, be priedų ir nekaitintas. Jame negali būti didesni nei leistina sunkiųjų metalų, radionuklidų, žemės ūkyje ir pramonėje naudojamų chemikalų kiekiai, vaistų bičių ligoms gydyti likučių ar kitų žmogaus organizmą toksiškai veikiančių junginių. Vaisto kokybė – tai vaisto savybių visuma, kuri apibūdinama jo tapatybe, grynumu, sudėtimi, kitomis cheminėmis, fizinėmis ir biologinėmis savybėmis bei vaisto gamybos technologija.
Norint standartizuoti medų kaip žaliavą, skirtą vaistų gamybai, buvo reikalinga parengti medaus Farmakopėjos straipsnį (FS). FS – tai privalomų valstybinių standartų ir nuostatų rinkinys, normuojantis vaistinių medžiagų kokybę. Farmakopėjos straipsnio reikalavimai privalomi visoms vaistų gamykloms ir įstaigoms, gaminančioms, saugančioms, kontroliuojančioms ir vartojančioms vaistines medžiagas. Medus, kaip vaistinė žaliava, aprašyta užsienio šalių farmakopėjose (Vokietijos, Didžiosios Britanijos) ir standartuose (Austrijos, Japonijos, Lenkijos, Rusijos, Vengrijos ir kitų). Vaistinė žaliava – tai medžiagos, kurios veikia žmogaus ir gyvūno organizme vykstančius procesus ir įvairia vaistine forma vartojamos žmonėms ir gyvūnams gydyti, ligų diagnostikai, profilaktikai arba organizmo fiziologinėms funkcijoms paveikti.
Rengiant lietuviško medaus farmakopėjos straipsnį (šį darbą atliko KMA Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir farmacijos organizavimo katedros doktorantė Loreta Kubilienė), buvo atrinkti svarbiausi medaus kokybės rodikliai, patikrintos medaus analizės metodikos, palygintos iš įvairių Lietuvos rajonų surinkto medaus savybės (etalonu pasirinktas Europos medaus standartas Codex Stan 12), nustatytas medaus sudedamųjų dalių (invertuotųjų cukrų, sacharozės, diastazės, rūgštingumo) tarpusavio priklausomybės kitimas laike.
Tirto lietuviško medaus vandens, sacharozės kiekio, rūgštingumo intervalai nesiekė šių rodiklių ribų, nurodytų Europos medaus standarte Codex Stan 12, t. y. visų rajonų medaus rodikliai buvo geresni už nurodytus Europos standarte su patikimumu P = 0,95.
Apibendrinti tyrimų rezultatai parodė, kad Lietuvoje surenkamas medus yra geros kokybės, lietuviškame meduje yra didesnė invertuotųjų cukrų koncentracija, didesnis diastazės skaičius, mažesnis vandens ir sacharozės kiekis, todėl tikslinga jį naudoti, sergant peršalimo, burnos ertmės, kvėpavimo takų ligomis, gydant žaizdas ir kitais atvejais.
V. Juraičio fotografijos