Alergiškumas medui tampa vis dažnesnis. Šią savybę dažniau atpažįstame, nes esame labiau mediciniškai išsilavinę. Tai, ką anksčiau nurašydavome blogai savijautai, dabar kiekvienas esame savotiški „sau daktarai”. Alergiškumas produktams tampa mūsų intensyvaus, beatodairiško, savanaudiško gamtos išteklių naudojimo palydovu. Nepriklausomai gyvenusios milijonus metų bitės šiandien neišgyvena be žmogaus. Seneliai, tėvai galėjo vartoti medų įvairiais kiekiais, o vaikai – jau ne, sutrinka virškinimas ir atsiranda kitos bėdos.
Mokslininkai išanalizavo struktūrinę medaus sudėtį ir priėjo išvados, kad baltymai, mineraliniai medaus dėmenys gali būti alergenais arba haptenais. Nemažą vaidmenį čia turi ir paveldimumas, giminės atsparumo ligoms silpnėjimas. Reakcija ir poveikis gali būti įvairūs: štai žmogus gali be problemų valgyti įvairius produktus: pyragaičius, tortą, kuriuose yra medaus, o patį medų – ne. Todėl, kad alergija atsiranda atskiroms jo rūšims. Tenka pačiam išbandyti save ir savo organizmą, koks medus tau tinka.
Dar viena alergijos priežastis – bitininkai naudoja chemikalus, vaistus. Kai kurie bitininkai gydydami ar profilaktiškai prižiūrėdami bites naudoja antibiotikus, o šie įvairiais kiekiais patenka ir į medų. Toks alergijos medui tipas dažnai pasitaiko tarp žmonių, varginamų alerginio rinito ar bronchinės astmos. Alergiją gali sukelti medus, surinktas netinkamose, neekologiškose vietose.
Pastebimos ir kitos priežastys: silpna vartotojo-paciento imuninė sistema, blogai veikia skrandžio- žarnyno traktas. Daugelio ekspertų nuomone, alerginė reakcija atsitinka ne nuo medaus, o nuo atitinkamos rūšies žiedadulkių, kurios būna medaus sudėtyje.
Vieni mokslininkai teigia, kad alergijos medui ir žiedadulkėms apskritai nebūna. Alergija būna atskiroms medaus ir žiedadulkių rūšims.
Kiti teigia, kad toks teiginys – ginčytinas. Alergologų duomenimis, pacientai retai būna alergiški žiedadulkėms.
Kaip žinome augalai skirstomi į vabzdžių apdulkinamus (entomofilinius) ir vėjo apdulkinamus (anemofilinius). Žmonėms dažniausiai sukelia alergiją, vadinamąją šienligę, vėjo apdulkinami augalai, nes jų dalelės žymai mažesnės (apie 0,002-0,004 mm) ir lengviau patenka į kvėpavimo takus. Tarp tokių vėjo apdulkinamų augalų – kiaulpienės (Taraxacum officinale), paprastosios pušys (Pinus sylvestris), beržai (Betula pendula) ir kt.
Bitės visų pirma renka žiedadulkes iš vabzdžių apdulkinamų entomofilinių augalų ir tik retesniais atvejais iš vėjo apdulkinamų.
Didžiojo medunešio metu bitės darbuojasi augaluose, kurie išskiria nektarą, o žiedadulkių renka mažiau. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad medunešio metu vėjo apdulkinamų žiedadulkių į medų patenka mažiau arba išvis nepatenka, nes šie augalai neišskiria nektaro. Tačiau nustatyti ribą neįmanoma. Štai kodėl – vėjo apdulkinamų augalų žiedadulkes, papūtus stipresniam šiauriui ar vakariui, gali nunešti į aplinkines medunešio ganyklas ir net tolyn – dešimtis ir šimtus kilometrų.
Taigi negalime paneigti, kad tos žiedadulkės pateks ir ant vabzdžių apdulkinamų entomofilinių augalų, kuriuos aktyviai lanko bitės. Todėl, norėdami išsiaiškinti medaus alergiškumą, turėtume laboratorijoje atlikti detalią žiedadulkių, esančių meduje, analizę.
