Bitininkas Pranas Visockas Šeškinės turguje

Paskelbė

Sostinės Šeškinės prekybos centro turgelyje, medinio paviliono prekystalio pradžioje lankytojus pasitinka trys bitininkai. Šeškinės senbuviai visus juos pažįsta.

Vyriausias iš jų Pranas Visockas – perkopęs 87 erius. Tačiau iš pažiūros tiek metų jam neduosi. Sveikas gyvenimo būdas, nuolatinis ramus , viską pasveriantis darbas mokantis iš bičių suteikia ir sveikatos, ir energijos.

Prano Visocko medus visuomet šviesus arba šviesiai rudas. Jo bitės lankosi pievose ir pamiškėse, ekologiškame Šiaurės Lietuvos regione.

Pranas ( g. 1933 m.) kelių kartų bitininkas iš Biržų krašto. Mokėsi iš savo tėvo, o tėvas savo tėvo. Dabar Pranas patirtį ir žinias perduoda sūnui Sauliui. Taigi ūkinė ir bitininkystės kultūros tąsa nenutrūksta. Tik pokario metais teko patirti sukrėtimų. Privatus asmeninis bitynas buvo apkarpytas, nusavintas. Pranas dar būdamas jaunas tapo kolūkio bitininku. Tas kolūkis vadinosi ,,Laisvoji žemė“, čia prižiūrėjo 130 šeimų. Ūkis nemažas, nuolat kėlė kvalifikaciją, lankė kursus, seminarus. Sovietmečiu tai buvo privaloma ir naudinga, nes mažiausia klaida, nežinojimas atnešdavo nuostolius, bičių ligas, praradimus. Ir už tai bitininkui tekdavo atsakyti.

Vėl atkūrus nepriklausomą Lietuvą, Visockai pradėjo bitininkauti savarankiškai. Didelio bityno neišaugino, apsiribojo 40 šeimų. Net ir tiek šiandien turint sunku realizuoti medų, iš užsienio atvežamas užpildo rinką, ,,numušė” ir sumažino pardavimo kiekius.

Tačiau kokybiškas, ekologiškas Prano medus turi paklausą. Nors ir iš lėto pamažu jis išparduoda savo medų. Tik biznelis iš to nekoks. Už vieno kvadratinio metro prekystalio plotą turgaus administracijai jis turi sumokėti per diena 5 eurus. O būna dienų , kad pavyksta parduoti tik pora stiklainių medaus po 5 eurus…

Bet Pranui – Šeškinės turgus – tai gyvenimo būdas. Fizinė ir dvasinė disciplina. Anksti atsikėlei, atėjai į darbą, į turgų, pabendravai su žmonėmis.

Pranas atskleidė skraistę apie savo neblogos sveikatos ištakas, sveiko gyvenimo būdą. Atsikėlęs ryte pirmiausia išgeria vandens. Po to burną praskalauja , savo paties surinkto pikio tirpalu. Pikį skiedžia 60-70 laipsnių spiritu. Sako, skiesti  šimtaporcentiniu nelabai gerai, nes  kita cheminė  vaisto formulė susidaro. Ir priduria,   gurkšnelį to vaisto paragauja, šitaip, sako,  dezinfekuoja ,,vidinius vamzdžius“.

Neatsimena, kada sirgo gripu. Sako jis, jei žmonės naudotų pikio tirpalą nuolat profilaktiškai, medicinos gripo skiepų nereikėtų. Nereikėtų išleisti tiek milijonų eurų mokesčių mokėtojų pinigų, skiepų vakcinai užpirkinėti. Apskritai bičių vaistų produktų ir jų propaguotojų  cheminės farmacijos gamintojai nemėgsta. Juk tai konkurencija, kas pirks ir vartos tabletes, jei bičių produktai geriau apsaugo…., priduria Pranas.

Jis  vartoja periodiškai ir bičių duonelę. Kadaise, kai skrandyje atsirado opa, pikio tirpalą gėrė atskiestą su pienu. Pats išsigydė.

Žvalus seniokas – bitininkas, kas rytą daro mankštą… batus nusiblizgina … ir į turgų. Kai ateis pavasaris, vasara, turguje matysime Praną rečiau. Pakvies jį Biržų bitynai.

Pranas sutiko papasakoti apie save.