Šių metų kovo 30 – balandžio 1 dienomis VDU Žemės Ūkio Akademijos erdvėse įvykusi paroda-mugė ,,Ką pasėsi …2023“ lyg ir niekuo nesiskyrė nuo praėjusių. Tik atvažiuoti į mugę praėjusi penktadienį buvo sunkiau: didžiulis automobilių kamštis susidarė nusidriekė toli anapus Nemuno nuo Kauno iki Akademijos miestelio. O jau atėjus į miestelį , toli, toli greitkelyje parkavus automobilį, pasirodo , lankytojų ne tiek ir daug. Ar čia parodos dalyviai ir valdininkai atvažiavo į parodą lengvaisiais automobiliais sėdėdami po vieną salone.
Automobilių Akademijos miestelio gatvėse sausakimša, o žmonių – lankytojų aikštėse ir smulkaus verslo palapinių alėjose – mažai.
Nors ir dulkiant smulkiam lietučiui – parodų alėjos pustuštės, o smulkaus verslo palapinių alėjos taip pat tikisi daugiau lankytojų, o svarbiausiai pirkėjų.
Pasidžiaugiant, kad tokia mugė interneto amžiuje iš vis įvyksta, visgi tenka apgailestauti, – kainos čia daugeliui sodinukų ir sėklų – yra brangesnės negu eiliniame turgelyje. Matyt dėl parodos kaštų.
Smulkaus palapinės vietos kaina ~120 eurų, dar mokestį tenka atidirbti ir dar uždirbti. Mugėje matėme tik penkis bitininkų stendus.
Džiugu buvo matyti, kad jie yra puikiai pasiruošę susitikimui su pirkėju: įpakavimo etiketės skoningo dizaino, siūloma medaus įvairovė nuo liepų iki mišraus ir lipčiaus. Besiorientuojantys į vietinę rinka sako: vien tik medumi prekiaudamas ,,sėsi ant ledo“. O jei pasiūlysi dar ir žiedadulkių, duonelės, supjaustytų korių, vaško žvakių – kukliai galėsi skaičiuoti kažkokį pelną. Tokia mažo bityno savininko kasdienybė.
Kai smulkieji ir vidutiniai bitininkai darbuojasi vietinėje rinkoje ir pratina lietuvį vartoti kuo daugiau medaus, didžiųjų bitynų savininkai ,,sėdi ant neparduoto medaus bačkų“.
Negali eksportuoti medaus į užsienio rinkas, nes siūloma kaina yra begėdiškai maža. Trintis ir prieštaravimus tarp bitininkų ir medaus supirkėjų. Viena iš priežasčių: mūsų šalies supirkėjai diktuoja mažas kainas panaudodami ukrainietišką medų – tarsi streiklaužį. Ukrainos medaus eksportas į ES šalis neribojamas, politiškai visi supranta ir pritaria, bet tokia situacija, medaus perpirkėjams leidžia ukrainietiško žymiai pigesnio medaus prisipirkti ir jį eksportuoti kartu su lietuvišku. Štai ir atsiranda galimybė numušti lietuviško medaus supirkimo kainą.
Kaip kovoti su medaus prekeivių diktatu? Reikia kurti bitininkų kooperatyvus? Dar nesubrendome ūkininkauti kooperuotai, kaip Lenkijoje, kur turintys po 30 ha t susijungia į 10 ūkių.
– Kas pirmasis tai pradės? Gal tu , Petrai, Juozai ieškosi rinkos medui parduoti. Kai pasiseks, tai ir aš prisijungsiu….Ar gali čia prisidėti Lietuvos bitininkų sąjunga, varginama vidinių konfliktų, neturėdama aiškesnės ateities vizijos „, – samprotavo į mugę atvykę bitininkai.
Parodos formatas nesikeitė, galbūt net išaugo, demonstruoja produktus ir inovacijas žemės ūkiui efektyvinti – teikti naudą ūkininkams ir žemės ūkį aptarnaujantiems verslams.
Žemės ūkio plėtros koncepsija toli nutolo nuo ,,Sąjūdžio „ laikų kadaise prof. P. Vasinausko raginimo šalia stambesnių ūkių išsaugoti ir smulkų žemdirbio ūkį iki 50 ha, kur prisiglaustų, dirbtų ir gyvas ne plastmasinis arklys, ir būtų išsaugoma kaimo bendruomenė.
Šiandien ne tik smuklūs ūkiai, bet ir vidutiniai neišsilaiko. Gamtoje būtų daugiau augmenijos įvairovės, kas naudinga bitėms ir bitininkams ir šalies vartotojams.
Parodoje ,,Ką pasėsi 2023” stūgsantys didžiuliai traktoriai, New Holland, Arbos, Steyr yra tokie dideli ir galingi – galbūt labiau tinka Kanados prerijoms ir Ukrainos bei Rusijos stepėms.
Deja , tendencijos yra kitokios, Lietuvos ūkio plotai stambėja, išstumdami kaimo gyventojus į miestus, į emigraciją. Ir šis procesas sunkiai suvaldomas.
Pažvelgus į statistiką 2020 m. ūkių palyginti su 2010 m. sumažėjo visose Baltijos šalyse: Lietuvoje – 34 proc. , Latvijoje -17,3 , Estijoje – 25 .
Statistika lieka statistika. Ją galima pakoreguoti, nelygu koks politinis užsakymas. Kartais plika akimi pokyčius pamatai daug ryškiau ir akivaizdžiau. Neseniai teko pervažiuoti išilgai Estiją. Kraštovaizdyje pasigedau sodybų, tik laukai ir buvusių namų gojaliai. Vienas kitas sodžius, kuriame nesimato jokios ūkinės veiklos. Sodyba arba negyvenama, arba savaitgalio miestiečių…
Vienas estų žemdirbys man pasakė :,, Nenustebk, dabar pas mus vidutinis tokios mažos šalies ūkis yra 2000 – 2500 ha. Ir bitininkų tai nedžiugina. Čia auginamos monokultūros: pelningiausia prekė – kviečiai, rapsas”.
Jeigu palyginsime Vokietijos ir Olandijos kraštovaizdį, tai ten matome, kaip racionaliai ir išmintingai saugoma šimtmečių tradicija ir klesti provincija su mažomis gyvenvietėmis ir kirchėmis ir nedideliais vidutinių traktorių įdirbamais laukais.
Šių skaičių ir samprotavimų neminėčiau, jai parodoje ir aplink ją nebūtų keliamos skaudžios Lietuvoje –žemės ūkio problemos.
Pienininkams dar sunkiau negu bitininkams. Europos Sąjungos šalyse ritasi žemdirbių protesto banga dėl ūkių egzistavimui gresiančių žaliųjų reikalavimų. Vykdant Briuselio nurodymus Aplinkos misterija (A M) skaičiavimais, Lietuvoje numatoma apriboti 120 stambių ūkių veikla dėl taršos, o smulkieji ūkiai ir taip krenta kaip šalnos pakąsti lapai… Bitininkystės ŽŪM NMA paramos tvarkos laukiama, kad bus patvirtinta. Žadama balandį. Pernai ir užpernai tai įvykdavo anksčiau. Ir tuomet bitininkai vos suspėdavo užbaigti įsipareigotus projektus.
Mugėje Almos Kemežienės ( Kelmė) prekystalis dėmesį patraukė skoningumu ir įvairove.
Almos Kemežienės bityno produkcija
Artūras Babraitis (Vandžiogala) siūlė įvairių rūšių medų
V. Juraičio nuotr.