Apie savo šeimos medų ir bitininkystę europarlamentaras Juozas Olekas kalbėjo vaizdo interviu:
Didieji Būdežeriai – vos keli kilometrai nuo Vilkaviškio važiuojant link Vištyčio kalvų – europarlamentarui Juozui Olekui – tai jo prosenelių , senelių ir tėvo gimtinė, sodyba su sodu ir bitynu. Dar praėjusio amžiaus pradžioje į žentus atėjęs parlamentaro prosenelis Motiejus Oleka čia kūrė ir puoselėjo ūkį. Apie bitininkavimą liudija ir užfiksuota fotografija prie bičių avilio.
Prabėgo per šimtą metų.
Kiek kartų bandyta atstatyti, ir vėl karo ir pokario negandų nuniokotą „Olekynę”?
1945 m. sausio 05 d. NKVD kareiviai išsivedė sodybos šeimininką, parlamentaro senelį Antaną Oleką, sukurpė bylą ir išvežė į Vorkutos lagerius.
1948 m. gegužės rytą namuose likusius šeimos narius, ir dar septyniolikos nesulaukusį parlamentaro tėvą Juozą Oleką išvarė į Vilkaviškio geležinkelio stotį. Toliau laukė ilga kelionė: Krasnojarsko kraštas, Sibiro taigoje nutolusi Mažojo Unguto gyvenvietė prie Mano upės. Ten ir gimė vaikystės dienas praleido europarlamentaras Juozas Olekas. Mažasis Ungutas tapo tolima nuo tėvynės, tačiau gimimo vieta. 1958 m. rugpjūtį vėl traukiniu, tik šį kartą jau keleiviniu, parkeliavo Lietuvon.
Dešimt metų tremtyje. Visus išgyvenimus ir išbandymus į pora eilučių nesudėsi. Sibiras – Juozui Olekui yra užgrūdinimo, ištvermės ir tikslo siekimo mokykla. Nepaisant visų sunkumų jis siekė mokslo, tapo žinomu mikrochirurgu, subraškėjus sovietinės imperijos siūlėms, visomis jėgomis metėsi į Sąjūdžio, nepriklausomybės atstatymo veiklą, tapo parlamentaru, kelias kadencijas ėjo ministro pareigas.
Kalbėdamas apie šeimos bites europarlamentaras sako, kad ūkis vėl atgijo, kai vėl šeima 1993 m. susigrąžino nacionalizuotą žemę. Su jaunesniuoju broliu abu ėmė atstatinėti ūkį. Buvo svarbu išsaugoti tradiciją. Bites tuo metu prižiūrėjo tėvas dar prisimindamas savo tėvo Antano ir senelio Motiejaus pamokas. Tėvas Sibire dirbo miškovežių vairuotoju, o grįžus į tėviškę – Vilkaviškio konservų fabrike. Atstatant tėviškę pravertė visi įgūdžiai.
O Juozas tik protarpiais atsilaisvindamas nuo pareigų sostinėje talkindavo prie avilių. Tėvui išėjus Anapilin dabar jam tenka rūpestis bitėmis. Padeda anūkai. Ir jie yra viltis ir tikėjimas, kad tradicija bus tęsiama. Olekai dabar prižiūri per dvidešimt bičių šeimų. Tai Karnika, Bakfastas. Medų išsidalina gausioje šeimoje, užtenka kolegoms, bičiuliams. Abu su žmona Aurelija nuolat čia gyvena vasaros mėnesiais. Olekynė – Didžiuosiuose Būdežeriuose tapo pavyzdingai tvarkoma sodyba.
Dalyvaudamas Vilkaviškio bitininkų draugijos veikloje ir išrinktas į Lietuvos bitininkų sąjungos valdybą europarlamentaras Juozas Olekas šiandienines bitininkystes problemas iškelia ir ragina jas spręsti.
Nors bitininkystės ūkiui skiriama nemaža ES ir Lietuvos valstybės parama, ši žemės ūkio šaka turėtų būti efektyvesnė ir atnešti šalies biudžetui didesnę grąžą. Bitininkams medaus kaina, palyginti su įdėtu darbu yra maža. Esant atvirai rinkai, įvežama dar pigesnio medaus. Svarbu stiprinti ir populiarinti lietuviško medaus prekinį ženklą.
Tai – rūpesčiai ir uždaviniai, kuriuos dar reikia išspręsti siekiant, kad bitininkystė Lietuvoje neatsiliktų ir užimtų deramą vietą šalies ir pasaulinėje rinkoje.
