ši parankinė patarimų, pažangos naujienų ir užrašų knyga lanko mus jau nuo 2001 metų, pokalbis su jo redaktoriumi ir leidėju su doc. dr.Vytautu Salinka
–Gerb. Vytautai, šie metai Jums ir visai bitininkų bendruomenei ypatingi: Jūsų redaguojamam ir leidžiamam ,,Bitininko kalendoriui” sukako 20 metų. Jau nuo 2001-ųjų šis leidinys lanko šalies bitininkus, patyrusius ir pradedančius, sutelkia bendruomenę, pamoko, primena, kokius darbus ir kuriuo metu reikia atlikti juos bityne, kaip prižiūrėti mūsų mažąsias drauges – bitutes. Kokia buvo kalendoriaus kelio pradžia ir tolesnės jo leidybos perspektyvos?
Vyt. Salinka.Pradėdamas leisti bitininko kalendorių, jau turėjau septynerių metų žurnalistinio darbo stažą, redaguojant teminį puslapį „Bitutė ratuotą“,,Valstiečių laikraštyje”, kur beveik visus straipsnius tekdavo parašyti man pačiam. Pasirašinėjau įvairiais slapyvardžiais (V. Medauninkas, Bičiulis, Tomas Jotelė, Saulius Dzūkas, Jurgis Drūtys ir kt.). Kalendoriaus maketo pavyzdžiu tapo žinomo lenkų bitininko verslininko J. Kasztelewicz‘iaus 1999 m. pradėtas leisti bitininkų kalendorius. Žurnalistinė ir literatūrinė patirtis, bendravimas su bitininkais, LBS prezidentu habil. dr. Jonu Balžeku ir prof. Justinu Straigiu, dalyvavimas LBS veikloje ir Lietuvos geriausių bitynų konkursų komisijose, kelionės po užsienio bitynus, pažintis su užsienio bitininkystės specialistais ir bitininkais suteikė galimybę sukaupti nemažai žinių, kurios pravertė, redaguojant „Bitutę ratuotą“, „Bičių avilį“, o vėliau ruošiant spaudai „Bitininko kalendorius“ ir „Bitininkystės naujienas“ (2007–2010). Kaip sako A. Puškinas, jeigu yra galimybė, kodėl nepasigirti – visi minėti leidiniai ir kalendoriai turėjo gerą pasisekimą, bitininkų buvo laukiami ir mėgiami. Kiekvienais metais paruošti kalendorių buvo ne taip paprasta. Reikėjo ieškoti naujienų. Aišku, mėnesių darbai mažai kuo pasikeisdavo, bet ir čia atidus skaitytojas rasdavo kai kurių naujovių, nes per dvidešimt metų laikotarpį keitėsi bičių ligų gydymo būdai, o kartuir bičių priežiūra. Buvo atkreiptas dėmesys į virusus, suvoktas varozės erkių atsparumas naudojamiems sintetiniams preparatams, diagnozuota nauja nozemozės atmaina „Nosemaceranae“. Pagaliau, vystantis chemizuotam žemės ūkiui, pasikeitė ir bitininkavimo sąlygos. Kalendoriuose teko reaguoti į šiuos pasikeitimus, o bitininkams – taikytis prie naujų bitininkavimo iššūkių.
– Esate docentas, mokslų daktaras. Tai liudija apie Jūsų pedagogo ir mokslinę veiklą. Papasakokite apie savo nueitą kelią, kuris, be abejo, siejasi su bitėmis ir bitininkyste?
Vyt. Salinka.Susidomėjimas bitėmis prasidėjo nuo susižavėjimo gamta, dzūkiškomis šiltomis vasaromisir tuo metu šaltomis žiemomis, nuo šienapjūčių ir kamanių. Vyresni pusbroliai pokario metais šienaudavo dalgiais, o aš išmušinėdavau pradalges. Pasitaikydavo ir kamanių lizdų. Teko ir jų nektaro per šiaudelį paragauti. Buvo tokios kamanės– rudės – labai piktos. Pusbroliai, užkliudę jų lizdą, mesdavo dalgius ir bėgdavo kuo toliai. Tokių kamanių vėliau aš niekur nemačiau, turbūt išnyko. Vaikystėje ypač žavėjausi mano dėdžių ir tetų laikomomis bitėmis, gaudydavau molinių tvartų sienose gyvenančias vienišes bites…Bet svajonės apie tolimus horizontus ir susižavėjimas literatūra nuvedė mane į tuometinį Leningradą. Ten studijavau rusų kalbą ir literatūrą. Šio miesto gatvės ir skersgatviai tiesiog nužymėti ten gyvenusių poetų ir rašytojų sukurtais vaizdais ir jų kūrinių literatūriniais herojais, Tai Puškinas, Gogolis, Dostojevskis, Blokas, Jeseninas. Pastebėdavau prie Nevos krantinės augančiuose gėlynuose ir kamanių. Tiesiog stebėdavausi, kur galėjo gyventi šie nuostabūs vabalėliai mieste, pastatytame iš granito ir akmens. Vėliau buvo aspirantūra ir disertaciją apie Puškino laikų kritika. Vilniaus ir Lodzės universitetuose bei VU Kauno vakariniame fakultetedėsčiau senąją ir XIX a. rusų literatūras. Kai grįžau iš Lodzės gyvenimas pakrypo linkredaktoriaus darbo,bitininkystės ir žurnalistikos, kuri man nebuvo svetima nuo mokyklos laikų. Žemės ūkio akademijoje, redaguodamas mokslo darbus, susipažinau su prof. Justinu Straigiu, kuris padovanojo jo išleistą „Bitininkystės“ vadovėlį. Įsigijau sodą, bičių. Kai Nepriklausomybės laikaisbuvo atkurtas „Ūkininko patarėjas“, pasiūliau jam savo straipsnius apie bites. 1993 m. laikraščio redaktorius pasiūlė man redaguoti „ŪP“ priedą „Bitutė ratuota“. Tokį poetišką pavadinimą pats sugalvojau. Darbas su bitėmis ir rašymas apie bites man tapo savotiška poezija.Poetiškas požiūris į bites sudomino ir kitus žinomus bitininkus ir skaitytojus. Nuolatiniais „BR“ autoriais tapo ne tik habil. dr. J. Bažekas ir prof J. Straigis, bet ir bitininkai, ir net vaikai. „BR“ tapo labai populiari ir visų bitininkų laukiama, kaip sakė J. Balžekas tapo „bitininkų stalo laikraščiu“. Parašiau keliolika eilėraščių apie bites. Svajojau kur nors kaime įkurti didesnį bityną, bet šią svajonė nepasisekė įgyvendinti. Visą laiką pasiglemžė žurnalistinis ir leidybinis darbas. Buvau pakviestas redaguoti Kauno medicinos akademijos laikraštį„Avevita“, vėliau prisidėjo dar Vaistų kontrolės tarnybos„Pharmacon“biuletenis ir vadovavimas KMA leidybos centrui. Jau būdamas pensijoje įkūriau savo leidyklėlė, kurį laiką redagavau „Valstečių laikraščio“ priedą „Bičių avilys“,o 2001 m. pradėjau leisti „Bitininko kalendorių“.
– Pakalbėkime apie Jūsų kaip žurnalisto ir leidėjo veiklą, ypač apie žurnalą ,,Bitininkystės naujienos”. Jis ypatingas tuo,kad iš tiesų savo turiniu atitinka pavadinimą.Vertinga tai, kad siekėte Lietuvos bitininkų veiklą suvokti Europos bitininkystės kontekste.Čia galima rasti įdomios informacijos apie kaimynų lenkų patirtį, naudingų publikacijų iš žurnalų „Pszczelarstvo” ir rusų ,,Pčelovodstvo” bei mūsų bičiulių ukrainiečių, užtvindžiusių Nemuno kraštą pigesniu medumi.,,Bitininkystės naujienų” žurnalas, norsir nustojo ėjęs, bet savo turiniu nepaseno. Kokios galimybės pradedantiems bitininkams įsigyti šio žurnalo komplektą?
Vyt. Salinka. Kai redagavau „Bitutę ratuotą“ ir „Bičių avilį“, susitikimuose su bitininkais nuolat buvau raginimas leisti bitininkams žurnalą. Bitininkai nelabai buvo patenkinti LBS leidžiamu „Lietuvos bitininku“, išreikė pageidavimus, kad galima būtų sujungti bendras pajėgas ir leisti įdomų turiningą leidinį. Vienu metu, kai „Valstiečių laikraštis“ buvo parduotas kitam leidėjui, atsisakiau jame bendradarbiauti ir pradėjau leisti savo žurnalą. Ypač trūko naujausių žinių apie bitininkystę. Nutariau pasinaudoti užsienio periodine spauda, todėl ir žurnalą pavadinau ,,Bitininkystės naujienos”.Jas pradėjau leisti dėl kelių paskatų: 1) susitikimuose bitininkai nuolat pageidavo įdomaus žurnalo, nes nebuvo patenkinti „Lietuvos bitininko“ turiniu.Jo trūkumai buvo svarstomi net LBS bitininkų susirinkimuose; 2) skaitytojams norėjau pateikti daugiau naudingos informacijos iš užsienio spaudos (vokiečių, lenkų, rusų). Atrodo, šie tikslai buvo pasiekti. Žingeidūs bitininkai, išsamiau besidomintys bitininkyste, šį žurnalą sutiko palankiai. Jį prenumeravo ir skaitė net Latvijoje gyvenantys lietuviai. Buvo šiek tiek rizikos ir abejonių, ar žurnalo leidyba atsipirks. Juk žurnalo leidybos kaštai turi pasidengti iš jo prenumeratos. Be abejo, ir leidėjo darbas turėjo būti šiek tiek atlygintas. Praktiškai šio žurnalo leidybos kaštai pilnai pasidengdavo, tačiau likdavo beveik penktadalis neišplatinto žurnalo tiražo. Taigi ir dėl to, ir dėl kitų priežasčių šio žurnalo leidybos teko atsisakyti, dėl ko labai apgailestavo jį prenumeravę bitininkai. Dar yra likę šio žurnalo nepilni komplektai. Pageidaujantys gali užsisakyti, paskambinę man telefonu – 8-699-34287 arba atsiuntę žinutęel. paštu: aknilas@gmai.com
–Savo vėliausioje knygoje ,,Lietuvos bitininkystės istorijos apybraižos” apžvelgėte bitininkystės raidą Lietuvoje – D. Zetegastas, S. Daukantas, E. Radžiūnas, J. Staugaitis, J. Pečkaitis,J. Ambraziejus, Šatrijos Ragana,Petekevičaitė-Bitė,J. Kriščiūnas, J. Balžekas, J. Straigis ir kiti mūsų bitininkystės pradininkai ir korifėjai – koks jų įnašas į mūsų bitininkystės progresą? Ar deramai juos prisimename ir tęsiame jų nuveiktus darbusbei jų bitininkavimo tradicijas?
Vyt.Salinka. Mūsų bitininkų bitininkystės istorijos žinios praktiškai apsiriboja vien tik prof. J. Kriščiūno vadovėliu. Tai ir viskas.Mūsų bitininkams kartais pritrūksta žingeidumoarbajisribojasivientikbitynuirbičiųpriežiūrosproblemomis. J. Kriščiūno vadovėlis neatsirado ant tuščios vietos. Prieš jį jau buvo susiformavę atitinkami bitininkavimo metodai, kurie atsispindėjo D. Zetegasto, E. Radžiūno, F. Galmino, Šatrijos Raganos, M. Stankevičiaus ir kitų autorių knygelėse. Kai ką iš šių knygelių J. Kriščiūnas perkėlė ir į savo vadovėlį. Noriu pastebėti, kad D. Zetegastas, gyvenęs ir bitininkavęs XVIII a. pabaigoje, ir E. Radžiūnas buvo patyrę bitininkai verslininkai. Pavyzdžiui, D. Zetegastas, bitininkaudamas pagal savo metodą, per vasaros sezoną iš šiaudinių aviliųsurinkdavo iki 1,5 tonos medaus. Reikia pastebėti, kad A. Musteikio vadovėlis „Bičių ūkis“, kuris buvo išleistas 1943m., savo žiniomis, dėstymo kompaktiškumu ir naujovėmis, anaiptol nenusileidžia J. Kriščiūno vadovėliui.Greta J. Kriščiūno monografijos, anksčiau jis buvo gana populiarus ir bitininkų paieškomas. Iš jo mokėsi bitininkauti senesnės bitininkų kartos. Nesant šiuolaikinių tinkamų vadovėlių, juo kartais domisi ir mūsų laikų pradedantys bitininkai. Bukinistai už A. Musteikio vadovėlį prašo kelias dešimtis eurų, o už J.Kriščiūno monografiją – dvigubai brangiau… Taigi taip atsirado „Lietuvos bitininkystės istorijos apybraižos“, kurias išleidau 2019 metais.
– Kiekvienas laikmetis turi savo problemų.Dar XIX a. S. Daukantas skundėsi, kad bitininkystės reikalai pablogėjo, nes buvoiškirsti miškai.Dabar skundžiamasi rapsų laukais ir purškiamų pesticidų gausa. bičių ligomis ir jų žūtimis. Kalbame apie visuotinį progresą, bet užmirštame apie natūralios gamtos išsaugojimo problemas. O kaip su bitininkystės mokslu?Juk Lietuvos žemdirbystės instituteveikė darhabil. dr. J. Balžeko įkurtas Bitininkystės skyrius, paskui sektorius, vyko tyrimo darbai. Šiandien nei skyriaus, nei bitininkystėssektoriaus nėra. Bitininkystės mokslo problemos paliktos savieigai. Nejaugi mokslo regresui galima rasti pateisinimą.Ar nėra išeičių, kaip išsaugoti bitininkystės mokslinę veiklą. Juk turime visuomeninių bitininkų organizacijų, net ne vieną, bet verslas reikalauja mokslinių prognozių, patarimų, analizių? Pasitelkdami statistiką, skaičius gal trumpai pažvelgtumėte į Lietuvos bitininkystės padėtį ir ūkį?
Vyt. Salinka.Aš įsivaizduoju, kad prof. J. Kriščiūno postūmis Lietuvos bitininkystei buvo labai didelis. Jo mokiniai tapo žinomais mokslininkais ir dėstytojais. Vien tik J. Kriščiūno organizuoti neakivaizdiniai kursai, kuriuos vėliau tęsė jo mokiniai, paruošė visą kartą profesionalių bitininkų mėgėjų. Jo mokinys habil. dr J. Balžekas Dotnuvos žemdirbystės institute sugebėjo įkurti Bitininkystės skyrių, veislinį bityną, vietinių bičių rezervatą, motinų suporavimo punktą, buvo vykdomi bitininkystėsmoksliniai darbai, organizuojamos konferencijos, rūpinamasi bitininkystės veisliniu darbu. Reikėtų pridurti, kad tuo metu žemės ūkio technikumuose ir mokyklose buvo dėstoma bitininkystė. Dabar viso šito jau nėra. Tai kas čia yra, ar ne regresas? Viena bitininkų sąjunga be valstybės aktyvios finansinės paramos visų šitų problemų išspręsti nepajėgi. Matyt, vyriausybei, bitininkystė, kaip verslo šaka, mažai terūpi. Antra vertus, nėra ir tokių autoritetingų specialistų, kaip J. Kriščiūnas, organizatorių, kaip J. Balžekas.Jo iniciatyva buvo kuriamos rajonų bitininkų draugijos, buvo atkurta Bitininkų sąjunga, organizuojamos bitininkų šventės ir t .t. Juk J. Balžeko iniciatyva buvo sukurti Bitininkystės veislinio darbo nuostataiir Bitininkystės įstatymas, bet jie buvo sėkmingai numarinti Žemės ūkio ministerijos stalčiuose. Dabar praktinė bitininkystė eina bičių susimišrinimo keliu. Nėra jokios veislinio darbo politikos. Pabandykite atidaryti bet kurio bitininko mėgėjo avilį, ten jūs rasite įvairių spalvų bičių. Tai bitės mišrūnės. Yra ir daugiau problemų, kurias nevisuomet pajėgi išspręsti viena Bitininkų sąjunga, kai nėra Lietuvoje mokslo institucijos, kuri galėtų nagrinėti ir tirti bitininkystės problemas.
– Informacijos sklaida ir bendravimas vis labiau persikelia į internetinę erdvę. Prisėdęs prie kompiuterio, suskaičiavau per dešimt lietuviškų svetainių apie bitininkystę. Tai daugiausia komercinės arba šiek tiek švietėjiškos veiklos. Įsibėgėjanti mūsų svetainė www.bitynai.lt taip pat ieško savo kelio pas skaitytoją ir žiūrovą. Tai nebus vien pamokymų rinkinys, kaip ir ką daryti bitėmis. Norime papasakoti apie žmones, bitininkus ir jų darbus. Apie asmenybes, kurios mokėsi iš bičių ir kūrė savo gerovę. Apie bitininkystę ne tik kaip bičių produktų šaltinį, bet ir kaip etnokultūros paveldą. Šie siekiai susišaukia su Jūsų nuveiktu darbu, ,,Bitininko kalendoriais”, žurnalu ,,Bitininkystės naujienos” ir kitais leidiniais. Parašėte ir išleidote keletą autorinių knygų. Kas šiandien ant Jūsų darbo stalo?
Vyt. Salinka. Yra kai kurių planų, kurių dar nesiryžtu skelbti, nesu garantuotas, ar sugebėsiu juos įvykdyti. Be to, bet kokia leidyba brangiai kainuoja. Jeigu ne rėmėjai, tai vargu ar galėčiau išleisti „Bitininkų kalendorius“ ir kitas knygas, todėl aš esu jiems labai dėkingas.
Dėkoju už pokalbį
Kalbėjosi Valentinas Juraitis
Nuotraukojse: Doc. dr.Vytautas Salinka ne vieną dešimtmetį paskyrė bitininkystei.
2019 m. jubiliejiniame kalendoriuje gausu ne tik patarimų.
,,Bitininkystės naujienų” žurnalo komplektus galima įsigyti pasiteiravus el. p.:aknilas@gmail.com
arba tel. 8699 34287
