Bitininkų mokymai Purnuškių kaime Vilniaus r. š. m. birželio 13 ir liepos 11 d.

Paskelbė

Praėjusi žiema buvo palanki bitėms ir bitininkams. Ne šalta. Todėl daugelis bičių šeimų sėkmingai peržiemojo ir pasiruošė pavasario ir vasaros medunešiui. Deja, tik pavasaris buvo šaltokas, bet ir čia nėra ko verkšlenti, nes visi sunkumai vis tiek praeina ir ateina gražios ir giedrios dienos ir džiugina mus mažesniais ir didesniais džiaugsmais.

Neseniai Lietuvos bitininkų konfederacija surengė bitininkų mokymus Purnuškių kaime Vilniaus rajone. Ši organizacija įsikūrusi 1995 metais, vienija per penkiasdšimt narių.

Į mokymus susirinko ir patyrę, ir pradedantys bitininkai. Visi susirinkusieji džiaugėsi, Vėl atsirado galimybė po ,,Covid -19″ epidemijos apribojimų, gyvai pabendrauti, išgirsti bitininkų – veteranų patarimų, pamokymų.

Šio renginio organizatorius,- tai patyręs bitininkas Leopoldas Tarakevičius, kuris ir pakvietė pradedančius kolegas į savo sodybą, į bityną Purnuškėse.

Iš profesijos būdamas pedagogu , lektoriumi, jis nuolat domisi bitininkystės istorija ir šiandienos realijomis nuolat pritaiko naujoves savo ūkyje.

Bičiulis Leopoldas sako, kad jam bitės – tai ilgametė šeimos tradicija, ateinanti iš iš senelio. O jis išmoko bitininkauti iš savo tėvo. Prisimena, tuomet jam dar tik dvylikamečiui paaugliui tėvas pasakė: sūneli, matau , domiesi, tau patinka. Imk pora avilių ir tvarkykis savarankiškai…

Tai buvo 195O ieji metai. Vilniaus pakraštys, kur buvo daug žalumos, žydinčios augmenijos. Dabar tai Ateities gatvės apylinkės, Jeruzalės rajonas. Vėliau miestas plėtėsi ir šeima bityną nusprendė perkelti į kaimą.

Šiandien Leopoldas skaičiuoja jau kelių dešimtmečių bitininko stažą.

Senelis ir tėvas jį išmokė savarankiško, kritiško mąstymo, visur vadovautis sveiku protu, ne reklamomis ar kitais abejotinais dalykais.

Leopoldas priėjo išvados, kad Lietuvos geografinėje padėtyje, kur istoriškai bitės gyveno drevėse, joms ir reikia drevių. Todėl būtina joms sukurti panašią aplinką ir aviliuose. Būtent sukurti drevės aplinką. Būtent avilio bičių korio plotį reikia padaryti vidutininkai 350 mm pločio, kokios ir buvo medžių drevės.

Kalbėdamas apie Dadano avilius , jis pažymėjo, kad jie gimė Prancūzijoje, Šampanės regione. Mūsų išvaizdavimui, tai atitinka Odesos geografinę platumą. O Lietuva yra visai kitoje platumoje, kur šiauriau ir šalčiau. Todėl bitinkaujant būtina atsižvelgti į gamtos sąlygas.

Savo paskaitų metu Leopoldas pabrėžia, kad pats savo bitynui sukūrė originalius rėmus 30×21 cm, kurie skiriasi nuo Dadano. Jiems pasigamino ir originalius daugiaaukščius avilius, artimus medžio drevės aplinkai. Bites laiko ne lauke, o bitidėse. Taip bitinkaudamass jis surenka išskirtinės labai geros kokybės medų, turi gausybę nuolatinių pirkėjų. Kiekvieną penktadienį jis prekiauja savo medumi kioske, esančiame prie Operos ir baleto teatro, ir Ž. Ū. ministerijos.

Kai kurių Leopoldo Tarakevičiaus patobulinimų ir racionalizacijų gal ir nepritaikysi pramoninei bitininkystei. Juk ten kiti siekiai: našumas, pelnas, pinigai.

Tačiau nedideliems mėgėjiškiems, ekologiniams bitynams yra ko pasimokyti. Norint gauti ekologiško medaus, pavyzdžiui, patariama gaminti patiems korius iš savo vaško. Maitinti bites savo pasigamintu sirupu, tik tam reikia pritaikyti įrangą.

Šių patarimų ir pamokymų renginio dalyviai gavo į valias. Išgirdo ir nuomonių, kurios susilaukdavo diskusijų.

Bitininkų mokymai Purnuškių kaime rengiami birželio 13 ir liepos 11 d.

Apie tai ir vaizdo siužete.

parašai po nuotr. ir video

Nuotr.:

Sodyba Purnuškių kaime.

Mokymų dalyviai apžiūri L. Tarakevičiaus patobulintą vaško lydytuvą.

Video kalba:

Lektorius bitininkas Leopoldas Tarakevičius.

Pradedantis bitininkas Miroslaw Mackevič

Bitininkai Sigita Grodzenskienė, Vytautas Baležentis