Bitininko Stasio Kučinsko ( 1929-2023) svarus įnašas į ūkio plėtrą

Paskelbė

   Stasys Kučinskas (1929-2023)

Eidamas 94 metus  sausio antrąją mus paliko  bitininkystės veteranas  Stasys Kučinskas.  Jis  keletą dešimtmečių    dirbo Vilniaus rajono Panerio daržininkystės  tarybinio ūkio bitininku.   Šis darbas  bitininkui buvo vaisingas, kūrybingas,  atnešęs  Lietuvos bitininkystei naujų atradimų, originalių sprendimų.

Jau daugiau nei dvidešimtį metų pasitraukęs iš  aktyvios bitininkavimo ir visuomeninės veiklos  Stasys Kučinskas, nors ir  gyvendamas, ne kur nors  kaime, o  sostinės Lazdynų pašonėje , gyvendamas  su   dukters,  žinomos smuikininkės  Gražinos Kučinskaitės-Laurinavičienės šeima  į dienų pabaigą  prižiūrėjo   vos keletą   bičių šeimų ir garsiąją savo bitidę.

Pastaraisiais metais sušlubavo sveikata,  jis visiškai apako,  bites prižiūrėjo dukra, žentas, o jis-tik patariamuoju žodžiu. Gaila, portalui www.bitynai,.lt  iš garsaus bitininko nepavyko paimti  video interviu dėl sveikatos būklės. Laikas nenumaldomai pabėgo…

Atrodytų  Stasys Kučinskas  lyg ir atitolo nuo bitininkų bendruomenės, atrodytų buvo primirštas, bet vyresnieji bitininkai  pokalbiuose  jį dažnai prisimindavo.  Cituodavo jo žodžius, kalbėjo apie bitides, kurias jis  propagavo ir kūrė.

1959 m. S. Kučinskas  užbaigė studijas Joniškėlio žemės ūkio technikume ir  įgijęs  jaunesniojo  agronomo-bitininko  kvalifikaciją. Toliau   savo patirtį  praturtino  dirbdamas praktiškai  ir nuolat   domėdamasis  mokslo naujovėmis. Visą gyvenimą` jam talkino ištikima bendražygė  žmona  Genovaitė, taip pat patyrusi bitininkė, išėjusi Anapilin prieš trejus metus.

Stasio  Kučinsko  kelias  ir veikla  ryškai atsispindi   sovietmečiu ėjusio  populiaraus žurnalo ,,Mūsų sodai“, ėjusio 30 000 tiražu, puslapiuose. Tai jo paties straipsniai, tai ir  publikacijos apie jį.  Šis leidinys buvo  vertingas, atitiko, o gal ir pranoko to meto lūkesčius, nes buvo  kuriamas  profesionalų, jame aktyviai bendradarbiavo ir S. Kučinskas.   Žurnalas išsaugojo   temų ir straipsnių pusiausvyrą tarp švietėjiškų ir mokslinių , todėl  buvo daugeliui įdomus ir skaitomas. Šis leidinys galima pasakyti, išugdė  šiandieninę bitininkų kartą.  Ir neretai kyla klausimas, kas naujų kadrų ruošimą pakeis. Ar internetas? Kai šalyje   uždarytos visos  bitininkystės mokymo įstaigos.,  pasitenkiname   tik  epizodiškomis paskaitomis  bendruomenėse? Tame žurnale   bitininkystės temą vedė  žurnalistas ir rašytojas, agronomas Jurgis Usinavičius, jis  visus šio žurnalo komplektus  man padovanojo,  sakydamas, kam kaupti dulkes lentynoje, gal  kitiems žinios pravers…

S. Kučinsko vienašės bitidės projektas

Pirmą kartą  apie S. Kučinską   žurnale regime publikaciją 1962 metais, šalia  kitų bitininkų  iš fotografijos žvelgia  jaunuolis ir pasakoja apie  savo planus…

Vėliau  žurnalo puslapiuose S. Kučinskas  pasirodo  kaip  bitininkystės konkursų laimėtojas šalies mastu.. Prižiūrėdamas  120 šeimų  tarybinio ūkio bityne, jis  pasiekia aukščiausių rodiklių. Keletą metų iš eilės  jis pripažįstamas geriausiu respublikos bitininku. Surinkdamas iš šeimos vidutiniškai po 24 kg  prekinio medaus.  Reikia pažymėti – prekinio.

Sovietinė statistika ir ,,dviguba buhalterija”

Prisimenant išėjusį bičiulį  mus paskatina pasidomėti ir sugrįžti į istoriją. Sovietiniai laikai ir statistika  nevienareikšmiška. S. Kučinskas, naudodamas  vežiojamas  bitides,  vidutiniškai išgaudavo po 70 kg medaus iš šeimos. Reikia pabrėžti – vidutiniškai. Iš stipriausių šeimų surinkdavo  daugiau.

S. Kučinskas buvo ne tik oficialus, bet ir realus šalies bitininkystės rekordininkas .

Bet jo darbo rodiklių vidurkius   tarybinio ūkio  statistikoje sumažindavo bičių įleidimas į šiltnamius, kur nauda buvo iš apdulkinimo, o ne iš medaus. Nemažai bičių žūdavo.

Dar viena priežastis- neretai  viršplaninė produkcija slepiama,  jei visą medų atiduosi  valdžiai, o nepasidalins kolūkiečiai  už darbadienius ir pirmininkai, brigadininkai už talentingą vadovavimą, tai koks ten saldus gyvenimas bus… Tik dar padidins medaus  surinkimo planus, o alga išliks ta pati… ir dar premijų negausi.

Štai kodėl  respublikos ūkiuose  oficialus medaus surinkimas  iš avilio tesiekė 5,4 kg prekinio medaus . Apie tai  statistika skelbiama ,,Mūsų sodų” žurnalo 1986 m. Nr. 2.

Šie skaičiai   keistai atrodo šiandieniniame fone:  kai kurie bitininkai pasigirdami sako  dabar  surenką   net po 70-100 kg  medaus iš bičių šeimos….

Kučinsko pypkės

Ilgus gyvenimo metus paskyręs bitininkystei S. Kučinskas atliko Lietuvai svarbių darbų.  Įvertindamas tai, kad  tarpukario Lietuvoje vidutinis bitynas  sudarė tik 4-5 šeimas, nepuolė į liūdesį. Tie nedideli  sodžių bitynai  buvo  tolygiai pasiskirstę po visą šalį, jis matė  sovietinių kolektyvinių ūkių  bitynų netolygumus. Sovietmečiu  industrializuojant –žemės ūkį  atsirado  dideli monokultūrų plotai.  Iškilo būtinybė   vežioti bites į  tolimesnes ganyklas.  S. Kučinsko  paruošta nauja bitininkavimo technologija  ir vežiojamos bitidės  buvo plačiai įdiegtos  Lietuvoje, davė gerus rezultatus didinant medaus gavybą ir , ypač svarbu , apdulkinant  entomofilinius augalus. Plėtojant  daržovių apdulkinimą šiltnamiuose jo veiklos  dėka pasiekiamas  žymai didesnis derlius.

Šiandien S. Kučinsko bitidės jau gyvuoja kitu pavidalu – tapo apiterapijos nameliais. O profesionalūs bitininkai, prisitaikydami prie naujų sąlygų ,  bičių vežiojimo idėją  išplėtojo kaip svarbiausią būtinybę.

Kovos su bičių ligomis srityje, jis išbandė  įvairius  preparatus, atrinkdamas mažiausiai toksiškus vaistus. Sukonstravo  originalų bičių gydymo nuo varozės  aparatą, kurį bitininkai  juokais vadindavo ,,Kučinsko pypke“. Šis gydymo metodas buvo veiksmingas.

Tęsdamas veiklą  Lietuvos Atgimimo laikotarpiu S. Kučinskas  dirbo aktyvų   visuomeninį ir  švietėjišką darbą. Kadangi turėjo  ką papasakoti, atsiskleidė jo kaip  pedagogo talentas. Savo pavyzdingame bityne  jis  vesdavo seminarus, mokslinėje bei populiarioje  spaudoje paskelbė  per 200 straipsnių, savo patirtį  skleidė konferencijose, bitininkų susirinkimuose. Už nuopelnus plėtojant  bitininkystę  jam  suteiktas nusipelniusio žemės ūkio darbuotojo garbės vardas.

 Šiandien ūkinis ir politinis gyvenimas  matuojamas tik 4 metais, nuo rinkimų iki rinkimų

Stasio Kučinsko  kelias – gražus pavyzdys ir priesakas, kaip turėtų vystytis  šalies bitininkystės ūkis: būtina ruošti profesionalius  kadrus  mokymo įstaigose, nuolat  diegti naujoves. Tai, kad šiandien bitininkystės technologijų nemokoma pilnu kursu nei vienoje įstaigoje. Turėtų kilti skandalas? Tačiau – tyla . Matyt, mūsų ūkinis ir politinis gyvenimas  matuojamas tik 4 metais, nuo rinkimų iki rinkimų. Nepažvelgiama į perspektyvą. Štai Karaliaus Mindaugo profesinio centro, Alantos, Joniškio žemės ūkio mokyklų, Miškotvarkos kolegijos, VDU  Žemės ūkio akademijos studentai  neturi atskiro bitininkystės kurso. Tai kokią bitininkų profesionalų  kartą mes turėsime  po 5- 10 metų?

S. Kučinskas ir jo kartos bitininkai – buvo sisteminių žinių karta. Jį sugebėjusį  kruopščiai,  kūrybingai, kryptingai dirbti, dalintis savo žiniomis su kitais, kolegos bitininkai gražiai ir šiltai prisimins.

Valentinas Juraitis

Lietuvos bitininkų 1985 m. darbo rezultatai . ,,Mūsų sodai”1986 nr. 2

S. Kučinskas prie savo bitidės. ,, Mūsų sodai” 1986 nr. 2