Su bitėmis susidurdavau nuo pat vaikystės, bet tik kaip priverstinės apiterapijos subjektas – senelių vienkiemyje bėgiojant basam dažnai įgeldavo ant baltųjų dobiliukų besidarbuojančios ratuotosios. Skausmas į atmintį kažkodėl neįsirėžė, tačiau puikiai atsimenu patinusius padus ir niežulį tinimui slūgstant. Dzūkijos vienkiemio dideliame sode dar riogsojo keletas bebaigiančių pūti kelminių avilių, kuriuose kartais apsigyvendavo atskridę spiečiai.
1987 metais prof. J. Kriščiūno 100-osioms gimimo metinėms buvo išleistas J. A. Balžeko sudarytas „Bitininko žinynas“. Pamatęs jį didžiajame Laisvės alėjos knygyne nedvejodamas nusipirkau. Tais pačiais metais, dirbdamas inžinieriumi projektavimo instituto skaičiavimo centre, pradėjau lankyti bitininkystės kursus pas gerai žinomus šios srities specialistus Pranciškų Karosą ir Antaną Laurenčiką. 1988 m. liepos 3 d. įsigijau pirmąją savo bičių šeimą. Ir prasidėjo… Bet visą laiką bitės buvo tik laisvalaikio praleidimo forma, hobis. O būdamas pusamžiu pradėjau gilintis į šią sritį žymiai išsamiau ir plačiau nei to reikėtų hobiui, laisvalaikio praleidimui, ar net ir bitininkui amatininkui. Ypač domina bičių kilmė ir jų evoliucija, rūšys ir rasės, selekcija, motinėlių auginimas, jų natūralaus poravimosi ir instrumentinio apsėklinimo problematika ir perspektyvos.
Esu bitininkystės korifėjaus F. Ruttnerio gerbėjas ir natūralios bičių rasės Lietuvoje veisimo šalininkas. Prieš 10 metų tai buvo karnika, nes skelbta, kad mūsų vietinės negrįžtamai išnyko. Artimiausia mums A. m. carnica populiacija – Ukrainos Karpatų bitės. Užmezgiau kontaktus su Karpatų bičių selekcijai vadovavusiu ir pašventusiu šiam darbui savo gyvenimą V. Gaidaru. Pabendravęs su juo 2013 metų Apimondijos kongrese Kijeve, nuvykau į Užkarpatę 2014 metų vasarą ir atsivežiau tiek natūraliai susiporavusių veisliniuose kalnų bitynuose, tiek instrumentiniu būdu apsėklintų bičių motinų (tarp kitko – su VMVT leidimu).
Su šiomis bitėmis eksperimentavau iki 2019-ųjų, kol iš Laimos Blažytės-Čereškienės sužinojau apie atliekamą tyrimą tema „Lietuvos vietinių bičių Apis mellifera mellifera genofondo išlikimo galimybių įvertinimas“.
Ir panirau visa galva: https://www.facebook.com/groups/187216146539077.
Kadangi nuo 2022-02-01 iki 2023-01-31 dirbau LBS atsakinguoju sekretoriumi – mačiau visas Sąjungos problemas iš vidaus ir galiu įvardinti pačias didžiausias.
2021 m. kovo 16 d. kandidatas į LBS prezidentus Sigitas Uselis rašė:
„Aš nesu toks žmogus kuris imtųsi didelį krūvį tik ant savo pečių. Matau LBS veiklos produktyvų tęstinumą būtent komandiniame darbe. Į veiklą organizacijos narių labui įtraukiant kuo daugiau aktyvių ir išmanančių gerai kurią tai siauresnę darbo kryptį bičiulių, galima pasiekti gero norimo rezultato neišvarginant vieno ar keleto pavienių entuziastų.“
2022 m. LBS darbo plane iš 13 valdybos narių (su prezidentu) paminėti 6:
- 1 narys 4 kartus;
- 1 narys 3 kartus;
- 2 nariai po 2 kartus;
- 2 nariai po 1 kartą.
7 nariai nepaminėti nei karto.
Pasižiūrėkime į 2023-ųjų metų LBS darbo planą:
(https://www.bitininkusajunga.lt/apie-mus/lbs-darbo-planas/)
iš 13 valdybos narių (su prezidentu), konkretiems darbams paskirti/įpareigoti/siūlomi –
- 2 nariai 6 kartus;
- 2 nariai 4 kartus;
- 3 nariai po 1 kartą.
6 nariai nepaminėti nei karto.
Galbūt jie užmaskuoti po tokiomis formuluotėmis, kaip „Veiklos komisijų aktyvinimas kviečiant į šią veiklą LBS fizinius narius bei kitus norinčius dalyvauti“, ar „Projektams pagal 2023 m. Bitininkystės Paramos Programos taisykles įgyvendinimas“, o gal „Konferencija šalies mastu“?
Tai čia vaizdas ant popieriaus, o realybėje 2022 metais buvo žymiai graudžiau – iš esmės dirbti turėjo prezidentas su už minimumą samdomu atsakinguoju sekretoriumi, prisidedant valdybos pirmininkui, kuris, susidarė įspūdis, jau dirbo ŽŪM vietoje etatiniu darbuotoju, teikdamas pasiūlymus dėl Paramos bitininkystės sektoriui taisyklių.
Tačiau viską vainikavo internetinės svetainės kūrimo peripetijos, už ką atsakingas buvo valdybos pirmininkas. Išsamią informaciją apie tai esu pateikęs visiems nariams vidiniame LBS susirašinėjime, todėl nesikartosiu.
Tik manęs nepaliauja stebinęs Tautvydas Vaičiūnas, kuris iki šiol nepripažįsta padarytų grubių klaidų ir nepasitraukia. Nors iš valdybos jau atsistatydino Kęstutis Ūsas, kuris lyg ir nebuvo tiesiogiai susijęs su šia problema – gal tik pabandė ją dangstyti virtualiuose narių bendravimuose. Nors vienas iš pretendentų į prezidentus tai darė žymiai atkakliau: „Noriu paklausti asmenų, kurie siuntinėja audito išvadas tretiesiems asmenims – ar skaitėte LBS įstatus… Neatsakingi bičiulių veiksmai padarė milžinišką žalą LBS reputacijai”.
Čia dar kartą norisi užduoti retorinį klausimą: o pati problema žalos Lietuvos bitininkų sąjungai ir jos reputacijai nedarytų, jeigu būtų gerai užmaskuota?
Ir dar – būtina labai aiškiai visiems mums atsakyti į klausimą: kam reikalinga LBS eilinei bitininkų draugijai ar eiliniam jos nariui? Šį klausimą man pernai uždavė Sigitas Uselis ir aiškaus atsakymo nesuformulavau. Kaip ir jis pats. Žinau, kam reikalinga LBS jos valdymo organų nariams, o kam eilinei bitininkų draugijai – ne.
Štai, aš vadovauju Elektrėnų bitininkų draugijai „Bitinai“, kuri LBS narė, ir asociacijai „Lietuvos tamsioji bitė“, kuri nėra LBS nare. Koks tarp jų skirtumas? Tik toks, kad pastarąją ŽŪM kviečia į pasitarimus bitininkystės klausimais, o pirmąją ten lyg ir atstovauja LBS.
Neseniai paskambino naujai susikūrusios vieno rajono bitininkų draugijos (atskilo nuo jau egzistavusios) pirmininkas, kad sužinotų kaip įstoti į LBS. Tai jo ir paklausiau, kokie tokių ketinimų motyvai? Draugijos pirmininkas, kuris anksčiau vadovavo LBS nariui-juridiniam asmeniui, atsakymo taip pat neturėjo. Vėliau susiskambinus paaiškėjo, kad kolektyviai nuspręsta kol kas nestoti…
Taigi, nesakau, kad Lietuvos bitininkų sąjunga nereikalinga, bet mes VISI turime išsigryninti – reikalinga KAM IR KOKIA APIMTIMI? Nes paskutiniu metu buvo noro apžioti vis daugiau. Net PBS taisyklėse bandyta prakišti punktus, kuriems atitikti galėtų tik LBS. Pavyzdžiui, taisyklių projekte buvo reikalavimas, kad „Mokslinio tyrimo poreikis ir tema turi būti iš anksto raštu suderinta su Lietuvos mastu veikiančia bitininkų asociacija, turinčia narystę tarptautinėse bitininkų organizacijose“. Jo galutiniame variante neliko, gal būt, po mano kategoriško pastebėjimo pasitarimo ŽŪM metu.
Kodėl atsistatydino Sigitas Uselis ir reikia naujo prezidento Lietuvos bitininkų sąjungai?
Nes jo teisingai vizijai, kad „galima pasiekti gero norimo rezultato neišvarginant vieno ar keleto pavienių entuziastų“, nebuvo lemta išsipildyti. Todėl artimiausioje perspektyvoje neišvengiama, kad rutininius ir kitus darbus LBS dirbtų ne 2-3 žmonės, o visi 13 valdybos narių. Ir čia negali būti jokių garbės personų, o tik „juodadarbiai“. Nusipelniusius Lietuvos bitininkystei asmenis galima ir būtina kviesti į valdybos posėdžius ir išklausyti jų nuomonės.
Yra kitas variantas – samdyti gerai apmokamus darbuotojus (tikrai ne už minimalią algą, nes tai turi būti aukštos kvalifikacijos žmonės). Kad šiam tikslui būtų galima pasinaudoti paramos lėšomis, reikia kryptingai ir nuosekliai dirbti įvairiame lygmenyje. O jeigu norėtume samdyti už LBS lėšas – prisiminkime 2022-ųjų visuotinio narių susirinkimo šurmulį, kai 5 eurų nario mokestį bandėme padidinti iki 1 % nuo MMA (tuomet 7,30 €, o dabar 8,40 €). Ir kuo tai baigėsi…
Ir pabaigai, dėl siūlymų „mažinti nesutarimus, gerinti tarpusavio santykius ir supratimą LBS viduje“. Aš UŽ, tik klausimas – KOKIU PAGRINDU? 🙂
Su pagarba
Arūnas Adžgauskas